Britų rašytojo Davido Madseno herojus prabunda traukinyje kažkur centrinėje Europoje – ir neprisimena nei kur esąs, nei kur važiuojąs, ir jau visai negali suprasti, kodėl sėdi be kelnių… Čia jį dar imasi tyrinėti kažkoks seniokas, kuris sakosi esąs Zigmundas Froidas. Froido ir bjaurybės traukinio palydovo Malkovico išgrūstas iš traukinio, netikėtai keliauja į pilį, kur, atrodo, jo laukiama. Visi nekantrauja pasiklausyti jo paskaitos apie tirolietiško dainavimo meną. Mėgindamas ką nors sužinoti apie tirolietišką dainavimą, jis rausiasi grafo bibliotekoje – ten ir sutinka žavingąją pasileidėlę Adelmą, kvanktelėjusį patriarchališką jos tėtušį…
Viskas yra anaiptol ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ką Davidas Malsenas atskleidžia mums pamažu, vesdamas iš vienos istorijos į kitą. Apsukę ratą mes grįžtame į pradžią, pasirengę iš naujo leistis į kelionę, kol autorius ištrauks iš savo fokusų dėžutės paskutinę staigmeną.
„Tai sapnas sapne sapnuojant dar kitą sapną, bet visi jie tokie įstabiai ekstravagantiški ir nepaliaujamai onanistiniai, kad žiovauti nereikia nė akimirkos.”
