Susipažinkit su Genfru. Jis – kalbėti negebantis barzdotas vyras, kuris gyvena begalinio miško viduryje. Iš Genfro lūpų veržiasi ne žodžiai, o nesuprantamas murmėjimas, mykimas… Ir vis dėlto židinyje deganti ugnis, nakties tamsa ar mėlynas dangus, rodos, su vyru puikiausiai susikalba.
Genfras prieš išsikeldamas į mišką išgyveno ne vieną tamsų nutikimą. Tamsų, nes netaisyklingą, netaisyklingą, nes nemalonų.
Sakysite, mūsų visų gyvenime nutinka nemalonių nutikimų, ir, žinoma, būsite visiškai teisūs. Tačiau Genfro išgyvenimai ne tik atėmė jo gebėjimą kalbėti, bet ir privertė kasdien mylėtis su vienatve.
Antrajame romane „Nevieniša vienatvė” (pirmasis Luko Petrausko romanas „Akiniai nuo mėnulio”) persipina dabartis ir praeitis. Lietuviškai to nepasakysi, tad… The book is thrilling. Jokių ilgų aprašymų ar tuščios lyrikos. Skaitant kartais teks sustoti ir atsikvėpti – suakmenėjusios akys žvelgs bereikšmiu žvilgsniu, galva linguos į šonus lyg nenorėtų patikėti, kad TAI įvyko, o protas… Jis virpės. Kiekvienas neuronas drebės iš jaudulio, baimės, siaubo ar graudulio. Tai ne cukrinė literatūra. Sakau sąžiningai – tai romanas nedidelei žmonių daliai, norinčiai ne tik skaityti, bet ir žiūrėti. Žiūrėti knygą lyg filmą, kuriame jausite, išgyvensite kartu su Genfru ir trumpam apsistosite fantazijos miške, kuriame aidės šūviai, klyksmai, ant skruostų tikš kraujas, o purvinos malonumo dejonės pašiauš odą, duok Dieve, ją dar ir sudrėkins…
