„Vienišos širdys. Meilė vizgina uodegą“ – šiltas ir jaudinantis pasakojimas užgaus skaitytojų širdis ir atskleis, kaip rasti meilę. Ši istorija nėra dar vienas pasakojimas su laiminga pabaiga, ji parodo, kaip žmonės sugeba pažvelgti į savo negandas ir randa būdų pasiekti gera.
Turtinga ir lydima sėkmės Reičelė, jau beveik 40-ies, gyvena patogiai, dirba viešųjų ryšių srityje ir yra įsimylėjusi vedusį savo viršininką. Tačiau vieną dieną visko netenka.
Tuo pat metu jai testamentu vienišė teta Dotė palieka turtą: apšepusią šunų prieglaudą, didžiulius namus atokiame Longhamptone ir šunį žydromis lyg ledukai akimis.
Iš Londono ji persikelia į mažutį miestelį vykdyti keistojo testamento sąlygų ir kuriam laikui pabėgti nuo ankstesniojo savo gyvenimo. Reičelė susipažįsta su draugiška Longhamptono bendruomene: vienišiumi veterinaru Džordžu, prieš metus išsiskyrusia ir visiškai sutrikusia Zoja, taip pat su Natali, ištekėjusia už savo svajonių vyro, tačiau niekaip negalinčia susilaukti vaikų. Šis gyvenimo tarpsnis visiems atseikėjo išbandymų, tačiau rūpindamiesi beglobiais šunimis Longhamptono gyventojai tampa laimingesni.
Keturkojai bičiuliai suartina miestelio žmones, padeda išreikšti sunkiai išsakomus jausmus, pakeičia požiūrį į meilę bei draugystę.
„Skaitydami šią knygą suprasite, kad kasdienis gyvenimas ir žmonių bei šunų problemos gali būti tokie pat įdomūs ir smagūs kaip pačios romantiškiausios istorijos apie pačius gražiausius jaunus ir aistringus veikėjus. Ši knyga mane sužavėjo. Taip. Aš myliu šunis. Bet tai visai nereiškia, kad alpstu dėl kiekvienos knygos apie šunis ir vienišas širdis. Tačiau šioji knyga ir jos pasakojimas mane patraukė tikrumu ir dar tuo, kad be jokio baiminimosi nagrinėjami reikšmingi, nemalonūs ir keblūs žmogiškųjų santykių klausimai, tokie kaip neištikimybė, motinystė, savanaudiškumas ir ne visada romantiška meilė. Vaikai apsivemia, šunys sukramto mėgstamiausius batelius, o žmonės ne visada būna tokie, kaip mums norėtųsi. Labai liūdna, bet net šunys kartais įkliūva į mūsų dviveidiškumo spąstus ir lieka sudaužytomis širdimis.“
N. Peterson
