Serija: „II Pasaulinis karas #24“.
Jeigu to neparašysiu, niekas to ir nesužinos, – rašau tik tai, ko niekas kitas neparašys, svarbu, – kad sužinotų, pernelyg panašu į šiuolaikinio gyvenimo koliziją, – viskas kartojasi.
Rašau apie karą, valstybę, meną, apie mitingus ir rinkimus į Dūmą. Iliuzijos, asociacijos, romantiniai vaizdiniai ir – melo jūra. Tikiu: gėris nugalės blogį, todėl ir rašau.
Pergalės septyniasdešimtmetis, susitikimai su rašytojais, dailininkais, personalinės parodos, eilėraščiai ir interviu eteryje; siaubingai mane jaudinantys įvykiai Ukrainoje. Visas tarptautines konvencijas pamynęs Krymo užgrobimas.
Korupcija, besaikis melas televizorių ekranuose… Paperkamas teismas. Suklastoti rinkimų rezultatai. Totalitarinė šalis – vis dažniau ir dažniau man primenanti Stalino Sovietų Sąjungą. Augantis Rusijos nacionalizmas.
Stengiuosi nemąstyti apie politiką, tačiau eilės, išsprūdusios iš pasąmonės į laisvę, tai – tiesa, kurios devyniasdešimt trečiaisiais gyvenimo metais aš neturiu jėgų atsisakyti.
Atsibundu, įsijungiu radijo stotį „Echo Moskvy” ir pakvaištu ne tik nuo tiesos, bet ir nuo melo.
Europa. JAV. Kinija. Ukraina ir vėl Ukraina. Boriso Nemcovo nužudymas.
Taika. Karas. Taika? Karas! Ukraina! Sirija!
Vėl mėginu suformuluoti svarbiausią mintį, kuri man kilo karo metais ir kurios niekada nepamiršau!
Gyvenimo laimė – mes patys! Karas išmokė: kol gyvas esi, viską galima pradėti iš pradžių – viskas priešaky!
Leonid Rabičev
