„Airilė piktai nusisuko, pasimuisčiusi įsitaisė beveik ant pilvo. Plaukai vėl užkrito ant veido, negalėdama jų patraukti, ji dar labiau suirzo.
– Nekenčiu tavęs, – sumurmėjo į pagalvę.
Dakotas pasilenkė, švelniai nubraukė plaukus jai nuo akių ir užkišo už ausies.
– Aš tavęs taip pat, žiežula.“
1234 metai, Jotva
Dovinės kunigaikštytė Airilė augo apsupta meilės ir globos. Graži, išlepinta, vėjavaikė mergina yra įpratusi viską gauti lengvai, vos užsigeidusi. Kodėl turėtų būti kitaip, kai tavo tėvas – galingas kunigaikštis, o motina turi raganiškų galių? Airilei nė į galvą nešovė, kad renkantis jaunikį galėtų būti kitaip, ji tekės tik už to, kuris tikrai patiks.
Tačiau tikra meilė retai būna paprasta ir lengva.
Vienas neapgalvotas poelgis, ir Airilei tenka susidurti su savo elgesio pasekmėmis. Užtraukusi šeimai gėdą ji atsiduria toli nuo artimųjų globos, kur jos negina tėvo kalavijas ar motinos ir seserų magiškosios galios. Tikras pasaulis pasirodo visai kitoks nei tėvų namai. Čia žmonės elgiasi šiurkščiai, kasdien gresia pavojus, persekioja mirtinas prakeiksmas. Užgriuvus išbandymams Airilė pagaliau turės progą sau ir visiems įrodyti, iš kokio molio yra nulipdyta.
Įrodyti likimo dievams, kad yra verta meilės.
