Kodėl tiems mūsų gyvulėliams visai nerūpi, ar tu senas, ar jaunas, kuo tu apsivilkęs, apsiavęs ar basas, kokios tavo pažiūros, pareigos, religija… Jie sakytum mato žmogaus esmę. Gal net pačią sielą. (Karuža ramindamas Radvilę)
Tėvams išvykus uždarbiauti į Ameriką, penkiolikmetė Radvilė lieka gyventi su močiute. Mergaitė lanko mokyklą, bando rasti vietą tarp savo bendraamžių. Ji laiko save negražia, jai sunkiai sekasi pamilti gyvenimą.
Vieną dieną Radvilės močiutė sulaukia žinios – anūkę kažkas kėsinosi sudeginti. Kas ir kodėl ją norėjo taip žiauriai nužudyti, išgelbėta mergaitė nieko nepasakoja.
Ligoninėje jai teks permąstyti daug dalykų, įveikti užgriuvusią nelaimę. Radvilei labai daug padės močiutės jaunystės laikų bičiulis Karuža.
Radvilės istorija paliečia skaudžią žmogaus vidinio ir išorinio grožio temą, ieško prasmės, paguodos ir vilties.
Pasakodamas istoriją, nutikusią penkiolikmetei Radvilei, Kazys Saja kalba apie daugelį jaunimui aktualių dalykų: tėvų emigraciją ieškant didesnio uždarbio, paauglystėje iškylančius gyvenimo prasmės klausimus, vienatvę, ilgesį, pagundas…
Knyga skatina pamąstyti apie didžiausią žmogui duotą dovaną – gyvenimą, apie vidinį ir išorinį grožį.
