Mergina iš provincijos išteka už vyro. Prieš pat vestuves jai tėvas pasako, jog jaunikis eina su ja prie altoriaus anaiptol ne iš meilės. Jam, girdi, rūpi tik jos kraitis.
Bet ar iš tikrųjų taip? O gal čia tiktai klastingos varžovės pinklės?
Dėl to romano herojė visą laiką kankinasi: čia ji jaučia neapsakomą palaimą, čia ją ima graužti nusivylimas. Ir ligi pat paskutinio puslapio neaišku, kuo vis dėlto baigsis šitas „meilės trikampis“.
Laikas senojoje Monžua sodyboje tarsi sustoja, ir Merei Kler, sugrįžusiai į ją, atrodo, jog ji vėl pavirto ta pačia mergyte, kuri kadaise čia gyveno.
Tačiau negalima dukart įbristi į tą patį vandenį. Laimės reikia ieškoti kitaip. Reikia atsikratyti praeities naštos, ankstesnių skriaudų ir nusivylimų… Tiktai šitaip ir galima susikurti sau ateitį.
