Kiekviename puslapyje įtampa ir juodasis humoras, vertas Kventino Tarantino…
Bjornas Dymelis ir vėl sėdi ugdymo konsultanto Joškos Breitnerio krėsle gurkšnodamas žaliąją arbatą. Prieš pusmetį išmoktus dėmesingo įsisąmoninimo principus jis puikiai pritaikė tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime: daugiau laiko leidžia su mylima dukra, beveik nesiginčija su žmona, metė įtampos kupiną darbą ir ėmėsi savarankiškos veiklos. Pagaliau rado asmeninio ir profesinio gyvenimo pusiausvyrą.
Tiesa, Bjornas iki šiol vadovauja dviem nusikaltėlių grupuotėms, nes vienos iš jų vadeivą nužudė, o kitos vadą laiko įkalintą vaikų darželio rūsyje. Regis, viskas kontroliuojama. Vis dėlto Bjornui nepavyksta mėgautis laisve, jis nuolat praranda savitvardą. Žudyti jis taip pat nebenori. Į pagalbą ateina Joška Breitneris, pateikdamas netikėtą diagnozę, – tai pagalbos besišaukiantis vidinis Bjorno vaikas.
Stebėti, kaip savitai Bjornas Dymelis interpretuoja dėmesingo įsisąmoninimo principus, – tikrų tikriausia pramoga. Tai skaitinys tiems, kurie nesibaimina kreivų nepažįstamųjų žvilgsnių dėl to, kad viešoje vietoje skaitydami knygą staiga ima iš visos širdies kvatoti. Kita vertus, šis romanas puikiai tiks ir tiems, kuriems dėl tų žvilgsnių nejauku. Pritaikę knygoje pateiktus dėmesingo įsisąmoninimo principus jie liausis jaudinęsi dėl smulkmenų ir ims mėgautis gyvenimu.
