„Vartai Auštrieji” – antroji savitai folkloro ir lietuvių mitologijos motyvus su asmeniniais išgyvenimais ir refleksijomis perpinanti poetės knyga. Ji iš dalies pratęsia pirmosios knygos „Šaltupė” temas: atvirus pasakojimus apie motinystę, vaikystę, moters brendimą, pavaizduotus per baltiškosios pasaulėjautos ir pasaulėžiūros įvaizdžius.
Poezijos knygą sudaro 6 skyriai, o skyriai ir eilutės dažnai palydimi epigrafais tapusiomis lietuvių ir latvių dainuojamojo folkloro ištraukomis.
Knygos tekstai pinklūs, daugiasluoksniai, autorė dažnai naudoja vidinius rimus, patys tekstai prisodrinti nuorodų į mitologijos šaltinius, istoriją, juose neretos citatos ir aliuzijos.
Per visą knygą eina pasikartojantis vandens leitmotyvas – vanduo čia suvokiamas kaip judėjimas, kaip perkelianti iš vienos būsenos į kitą substanciją. Vanduo jungia praeitį su dabartimi, chtoniškąjį pasaulį su dangiškuoju, miestą su kaimu ir miesteliu. Vienas knygos skyrius „Vilnius nuo Aštriojo galo” jau koncentruojasi į tikslią vietovę – Vilniaus miestą ir jo istorinį priemiestį; apmąstomas, ar greičiau, kontempliuojamas asmeninis santykis su šia vieta. Vieta neretai suvokiama kaip tapatybės dalis, beveik kaip asmeninė metamorfozė, įsikūnijimas.
Knyga užbaigiama skyriumi „Saugės” (senoviniu žodžiu, reiškiančiu sutartines), kuriame improvizuojama folkoro motyvais.
„Vartai Auštrieji” – įdomiai ir talentingai šiuolaikinę jauseną, verlibrą ir folkloro klodus derinanti knyga. Ji remiasi tiek dainomis, tiek pasaulio ir lietuvių poezijos tradicija – jos nemėgdžiodama, bet pratęsdama.
Jurgitos Jasponytės pirmoji knyga „Šaltupė” (2014) susilaukė pasisekimo ir pripažinimo – rankraštis laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos kasmet organizuojamą „Pirmosios knygos” konkursą, leidinys buvo įvertintas Zigmo Gėlės premiją už geriausią poezijos debiutą, pateko į 2014-ųjų „Metų knygos” rinkimų poezijos penketuką.
