Apie Červenės žudynes Lietuvos spaudoje pirmąkart užsiminta tik prieš porą metų, išvardijant kai kuriuos ten sušaudytus žmones. Iki tol Červenės tema buvo uždrausta. Vėliau apie žudynes šen bei ten buvo rašyta ir plačiau, bet gana miglotai. Išsamaus liudijimo, kaip lietuviai politiniai kaliniai pateko į Červenę ir kaip juos ten šaudė, Lietuvoje dar neturime. Memuarus apie tuos šiurpius įvykius parašė keli mirčiai pasmerktieji, išsigelbėję per stebuklą. Tai profesorius Ignas Končius, Juozas Petruitis ir Lietuvos kariuomenės karininkas Juozas Tumas. Jo atsiminimai ypač nuoseklūs, parašyti aiškia, gražia kalba. Pateikiamas ryškus autoriaus kelionės į Červenę iš Mažeikių per Kauno ir Minsko kalėjimus pasakojimas, aprašomas kone stebuklingas išsigelbėjimas ir sugrįžimas. J.Tumo atsiminimai, pavadinti „Bolševikų kalėjimuose ir Červenės žudynėse” buvo skelbti išeivijoje 1957 metais, Lietuvos kariuomenės veteranų žurnale „Karys”. Kadangi „Kario” 1957 metų komplektą Lietuvoje turi tik viena (Universiteto mokslinė) biblioteka, plačioji visuomenė negali perskaityti J.Tumo atsiminimų. Tuo tarpu jie vertingi ne vien kaip svarbus istorinis liudijimas, bet ir kaip pavyzdys, kad drąsa ir sumanumas (be abejo, ir šiek tiek laimės) žmogų kartais gelbsti visiškai beviltiškoje situacijoje.
