Tai – senosios kartos poeto eilėraščių knyga. Kartos, kuri atėjo į literatūrą sunkiais pokario metais. Į jos atmintį giliai įsirėžė tiek Antrojo pasaulinio karo paveikslai, tiek tragiški vėlesni įvykiai Lietuvoje. Taigi knygon sudėti eilėraščiai gal daugiau primena savotiškas akistatos paties su savimi akimirkas. Praėjusias, kurių jau nebeįmanoma pakeisti ir ištaisyti, o ir ateinančias, bijant, kad žmogus nebekartotų tų paklydimų, kurie brangiai gali kainuoti tiek jam pačiam, tiek ir visai žmonijai. Poetas nesiūlo jokių receptų, tik kviečia išsaugoti tas moralės vertybes, kurios padeda žmogui atlikti savo misiją žemėje, reikalingą pačiai planetai, kad joje nepasikartotų katastrofos, kurios ją ištiko netolimoje praeityje ir kurių grėsmė, deja, neišnyko ir šiandien.
