Dzūkijos kaimelio žmonių lemtys, meilės saldybės ir praradimų gėla, niekšybės ir žmogiškumas ir vienatvės našta, įniršis ir atlaidumas, prabėgantį laiką primenantis traukinių dundesys, vėjo pustomas smėlis – tokios pagrindinės linijos brėžiamos, naujame, žymaus prozininko romane.
Taisydamas „Smėlynų” korektūrą, jau tikriausiai paskutinį syki nuo pradžios iki galo perskaitau savo romaną. Perskaičiau ir savęs klausiu: ar galėtum keliais žodžiais išsitart, ką norėjai pasakyti. Labiausiai norėjau ne pasakyti o pabūti tarp miškų, prie smėlynų upės, tarp artimų žmonių, girdėti ir viltis, kad ir jie girdi. Ateis laikas kai viso to nebebus, tai beje ir primena paskutinis knygos sakinys: kam ir ką tu bylosi, kai po daugybės metų būsi pakabinta muziejaus kertei – Juozas Aputis.
