1991 metų sausio 13-ajai skirtas romanas.
Lietuva bunda. Patiria Maskvos įtūžį, išgyvena blokadą, nepriteklius, nepasiduoda provokacijoms, išlieka susitelkusi ir vieninga.
Ateina šaltas 1991-ųjų sausis. Maskvos pyktis tvenkiasi, bet laisvės kvapą pajutusi tauta nesirengia paklusti ir grįžti atgal į „brolišką” SSRS. Saugoti strategiškai svarbių valstybės objektų eina ir Vilniaus universiteto studentai. Jie kartu su beginkliais žmonėmis kas vakarą stoja į laisvės sargybą, nuo tankų ginasi gyva žmonių grandine, skanduotėmis ir dainomis.
Tai romanas apie karą ir laisvę, apie žmones ir jų darbus niūriame, sniego, šalčio ir sovietinės kariuomenės okupuotame Vilniuje. Ką tuomet kalbėjo laisvę palaikantys iškilūs žmonės ir politikai, ką melavo ir žadėjo atgal į Maskvos glėbį pulti raginę veikėjai – primena to meto televizijos, radijo laidų citatos, spaudos publikacijos.
Nepaisant nerimo dėl neužtikrinto rytojaus, VU studentų kompanija alsuoja jaunų žmonių gyvenimo ritmu, į ateitį žiūri optimistiškai, ieško savęs, trokšta būti laisvi, mylimi ir patys planuoti savo ateitį.
Antikine filosofija ir literatūra besižavintis Tomas ieško atsakymų, ar antikos ir šių laikų žmonėms vergovė ir laisvė reiškia tą patį. Ir kuo skiriasi budėtojas nuo gynėjo?
