Dos Passosas išrado tik viena – istorijos pasakojimo meną. Bet to užteko, kad sukurtų visatą.
Jean-Paul Sartre
Romanas Manhatano stotis nukelia į praėjusio šimtmečio pradžios Niujorką. Spindinčių dangoraižių, purvinų daugiabučių, puošnių alėjų ir siaurų skersgatvių fone spalvingą gyvenimą gyvena nuobodžiaujantys bohemos atstovai, savo jėgomis iškilę anarchistai, savimi nusivylę imigrantai, ambicingos aktorės, turtingi biržos makleriai, valkatos… Komediją keičia tragedija, tragediją – farsas. Iš knygos puslapių tarsi veržiasi džiazo ritmas, virsta kvapai, sklinda garsai. Lyg kaleidoskope keičiasi veiksmo vietos, vieni personažai šmėkšteli ir dingsta, kiti vis pasirodo, jų linijos susikerta, susilieja, išsiskiria. Šį reginių, pašnekesių, vidinio monologo, dainų nuotrupų, laikraščių ištraukų audinį audžia meistriška autoriaus ranka – taip gimsta ištisas nepakartojamas pasaulis.
Johnas Dos Passosas (Džonas Dos Pasosas, 1896–1970) – kartu su Ernestu Hemingway’umi ir F. Scottu Fitzgeraldu laikomas vienu svarbiausių Prarastosios kartos autorių. Manhatano stotis lyginama su James’o Joyce’o Ulisu. Nobelio premijos laureatas, rašytojas Sinclairis Lewisas šį romaną pavadino „pirmos svarbos kūriniu… Naujos rašymo mokyklos aušra“.
