Bomba sprogsta; kiek prabangiu laineriu „Bakingamas“ plaukusių žmonių žuvo? Sužinosite tik perskaitę įvadinį „Galingiau už kalaviją“ skyrių.
Hariui atvykus į Niujorką, jo leidėjas Haroldas Ginzburgas praneša, jog Kliftonas išrinktas Anglijos PEN klubo prezidentu; šios pareigos jam atveria galimybę pradėti kolegos rašytojo Anatolijaus Babakovo, besikankinančio Rusijoje, Sibiro gulage, išlaisvinimo kampaniją. Babakovo nusikaltimas — jo parašyta knyga „Dėdė Džo“, atskleidžianti, ką reiškia dirbti su Josifu Stalinu. Haris taip pasiryžęs išlaisvinti Babakovą, kad rizikuoja ir savo gyvenimu.
Baringtono kompanijos valdybos pirmininkei Emai Klifton tenka dorotis su Airijos respublikonų armijos išpuolio prieš laivą atgarsiais. Kai kurie valdybos nariai mano, kad ji turi atsistatydinti, kiti, tarp jų ir ką tik į valdybą išrinktas Sebastijonas Kliftonas, tvirtai laikosi savo nuostatų tvirtindami, kad ji turi likti pirmininko poste.
Džailzas Baringtonas, karališkasis ministras, tikisi dar aukštesnio posto, tačiau kelionė į Rytų Vokietiją baigiasi diplomatine nesėkme, ir politinę Džailzo karjerą vėl žlugdo ne kas kitas, o majoras Aleksas Fišeris. Fišeris nutaria grumtis su Džailzu artėjančiuose rinkimuose. Kas laimės šįkart?
Sebastijonas Kliftonas pasiperša savo merginai Samantai. Ji mielai sutinka tekėti, bet supratusi, ką Sebas rezga jai už nugaros, persigalvoja.
Knyga baigiasi dviem teismo procesais — vienas vyksta Londono teismo salėje, čia nagrinėjama ledi Virginijos Fenvik šmeižto byla, kurią ji iškėlė Emai Klifton, kitas, suvaidintas, — Rusijoje, kur Haris suimamas kaip šnipas. Štai tokia penktoji Kliftonų kronikų knyga, su visais jam būdingais posūkiais ir vingiais, išgarsinusiais šį rašytoją visame pasaulyje kaip vieną iš populiariausių.
