Dovydas — mažas berniukas, kuris be paliovos visko klausinėja.
Simonas ir Inesa juo rūpinasi naujame mieste Estreloje. Vaikas mokosi
kalbos, susiranda draugų. Jis turi didelį, jį saugantį šunį Bolivarą. Dovydui tuoj sueis septyneri metai ir jis turi lankyti mokyklą, todėl yra priimamas į Šokio akademiją. Ten, apsiavęs naujais auksiniais bateliais, išmoksta t iškviesti iš dangaus šokio numerius. Tačiau berniukui tenka sužinoti ir tai, ką gali padaryti suaugusieji.
Šioje užburiančioje alegorijoje, toliau tęsiančioje „Jėzaus vaikystėje“ („Sofoklis“, 2014) pradėtą Dovydo, Simono ir Inesos istoriją, J. M. Coetzee subtiliai nagrinėja esminius klausimus: kaip suaugti, ką reiškia būti tėvu ar motina, kodėl intelektas ir emocijos nuolatos grumiasi tarpusavyje ir kaip mes pasirenkame gyventi savo gyvenimą.
