Lietuva, kokios niekuomet nebuvo. Lietuva, kurios pagrindinėse miestų aikštėse liepsnoja inkvizicijos uždegti laužai, pelenais paversdami kiekvieną, įtartą raganavimu. Lietuva, kurios miškuose gali sutikti kauką, bezduką, aitvarą ar netgi vilkatą. Štai tokiame pasaulyje netikėtai susitinka iš Kryžiaus karų grįžtantis Domantas bei laumė Vaiva net neįtardami, kad nuo šiol jų likimai susipins į tamprią giją, kurią nutraukti gali nebent mirtis…
Recenzija iš skaityta.lt
„- Skubėk, kvaily, skubėk. Laumės mėnuo jau patekėjo – tikiuosi, dar spėsi pasimėgauti jo šviesa… Seniai sakiau – mums žmogaus nereikia, – sumurmėjo Rūkis, žvilgsniu nulydėdamas vedlį.”
Taip, mielieji skaitytojai, tai žodžiai iš pirmojo lietuviško fantasy romano. Galima būtų ploti Gintautui ir „Eridanui”, galima būtų priekaištingai klausti – o kodėl tik dabar?! Galima būtų tiesiog pasidžiaugti, kad tai – įvyko. Būtų nuostabu, jeigu toliau viskas klostytųsi pagal didįjį mūsų tautos dainių Maironį – „Nebeužtvenksi upės bėgimo!”, nors, manau, garbusis poetas vargu ar geranoriškai pasižiūrėtų į naują romaną. Kodėl? Gal vis dėlto pradėkime nuo siužeto: juk tai – nuotykiai!
Kitas laikas, kita erdvė, kita Lietuva. Baltųjų katalikų citadelė, valdoma huseiniškos tėvo Pauliaus rankos. Inkvizicijos laužuose dega raganos. Miškuose glaudžiasi slepiasi bezdukai, vilkatai. O pirtyse iš Kryžiaus žygių grįžtančius karius gundo… Laumės. Na, gal ne visus – gal tik Domantui taip pasisekė. Juk jis, skirtingai nuo kitų draugų, liko gyvas mūšiuose su saracėnais, jį draugas įtaisė į tėvo Pauliaus pilkąją sargybą – elitinį LDK kariuomenės dalinį. Atrodo – gyvenk ir norėk. Bet ne, jaunuolį ima kankinti moraliniai priekaištai dėl degančių laužuose, netikėtai ir vėl pasipainioja laumė, tik pamanyk – politrelignusikaltėlė, o laumės, Domanto žodžiais tariant, – netgi labai dailūs žmonės. Et, teks herojui kažką daryti – su savimi, su savo gyvenimu, su savo laume. Gana plaukti pasroviui! Juk meilė – ji nugali viską, net jeigu jau užtekėjo laumės mėnuo…
Juk intriguoja, sutinkate? Bet toliau – atleiskite už subjektyvumą. Autorius yra mano draugas. Apie draugus ir jų kūrybą sakyti ką nors bloga yra sudėtinga. Ypač, kai net nepataikaudamas nerandi daug kliaučių. Tad, manau, ši knyga turi viską, ko reikia gerai, protingai nuotykinei fantastinei literatūrai: įdomių idėjų (Laumės mėnuo…), pagaulų siužetą (įdomu, ar kas nors drįstų ją pavadinti nuobodžia?), patrauklius veikėjus (keista, bet man labiausiai įsiminė šlubis Martynas); tą puikiąją, išsaugotą meilės sceną, atėjusią dar iš apsakymo „Mylėti raganą” (būtų mano valia – išrinkčiau ją geriausia lietuviškos fantastikos meilės scena), širdžiai mielus mitologinius pašmaikštavimus. Ji turi žmogiškumo ir šilumos, liūdesio ir graudulio, ji turi šiurpo ir minčių apmąstymui. Na, o jeigu pamėgintume atknisti kokių nors trūkumų, tai pirmiausia paminėčiau apimtį – galima, galima buvo pailginti trečią dalį. Liūdna, kai šitaip įsijautus imi suprasti – taigi tuoj bus pabaiga! Kartais herojai prabyla tokiomis aukštomis ir sudėtingomis frazėmis, kad supranti, jog matyt Vilniaus universitetas jau buvo įsteigtas ir jie jį baigė, nors autorius apie tai apdairiai nutyli. Kartais norisi, kad žodis įtemptų gilyn, o ne nulakdintų tolyn… Tačiau norėti, rodos, net tėvas Paulius nedraudė.
Kokių dar būtų pastebėjimų? Na, turėtų apsidžiaugti A. Sapkowskio ir R. Zelaznio gerbėjai. Autorius, neplagijuodamas šių žanro grandų, sugebėjo (greičiausiai – netyčiom) kai kuriems epizodams suteikti lengvą (o kartais – ir sunkų) deja-vu . Tačiau kyla įtarimų, kad autoriui kažkuo nepatinka Alytus (bent taip mano gerb. Larkas), be to, autorius piktybiškai ignoravo Vilnių (ar tik ne jo iniciatyva buvo iškabinti plakatai „Ir Kaune gyventi galima”?), jeigu užmiršime čia vykusį pirmąjį knygos pristatymą.
Užteks. Metas apibendrinti. „Laumės mėnuo” – smagi knyga. Originali knyga. Pirmasis lietuviškas fantasy romanas . Tad ne šventieji puodus lipdo. Taip taip, mano mieliausieji, ne šventieji.
Ir mūsiškiai puodus lipdo
