Mes buvom kaip bomba to betoninio laiko viduje. Mes privalėjom jį išsprogdinti, susinaikindami patys.
„Pragaro sodai“
Tuo metu gyvenau A. Vienuolio 12–30. Pats sostinės centras, namas prieš Operos ir baleto teatrą. Mano mamos ir močiutės man skirtas kambarys buvo savotiškas klubas. Eidavo kas nors iš pažįstamų per centrą ir užsuka pas Atsuktuvą. Užeidavo ir Jurga. Dažniausiai ji mūsų klausėsi ir stebėjo. Dabar žinau, kodėl. Todėl, kad jos galvoje brendo romanas „Pragaro sodai“.
Iš pankroko muzikanto Nėriaus Pečiūros-Atsuktuvo atsiminimų knygoje „Jurga“ (2008)
Metai iki „Raganos ir lietaus“ išleistas antrasis Jurgos Ivanauskaitės romanas „Pragaro sodai“ (1992) – tai prarastosios kartos, sovietmečiu gimusių ir augusių maištininkų, to meto undergroundo, grupinis portretas, nutapytas sodriu rašytojos dailininkės teptuku. Knygoje atsispindi Sąjūdžio metais pirmuosiuose Roko maršuose dalyvavusios autorės patirtis, ne vienas iš pagrindinių personažų turi nesunkiai atpažįstamus prototipus. Tarp roko muzikantų ir jų gerbėjų, pankų ir filosofų pasirodo ir „Raganos ir lietaus“ herojaus pirmtakas – charizmatas kunigas, gamtos prieglobstyje įsikūrusioje buveinėje globojantis besiblaškančias sielas. Dabartiniam skaitytojui fatališkai atrodo detaliai aprašyta vienos iš centrinių romano figūrų Robertos patirtis gydantis onkologijos ligoninėje.
Būtent jos žodžiais rašytoja taikliai diagnozuoja daugumos savo romano veikėjų būseną: „Baimė būti ir baimė išnykti. Baimė gyventi ir baimė numirti.“ Mistiniai sutapimai, XX amžiaus dvasinių guru, roko hitų citatos, visa persmelkiančio blogio, artėjančios Antikristo karalystės nuojauta sudaro „Pragaro sodų“ audinį, kuris primena įvairiaspalvėmis lemputėmis blykčiojantį lėktuvų taką, vedantį …
