Tai pasakojimas apie mergaitę, kuri stokodama mamos dėmesio ir meilės mieliau įsitaiso laiptams ant kelių. Prisėdusi ant pirmojo laiptelio mergaitė panyra į savo vienatvę, svajones, baimę, sapnus ir norus… Mažoji viską mato iš apačios: ten aukštai nuolat praūžia mama, prašvilpia broliukas, dengiamas stalas šeimos vakarienei ir, svarbiausia – vis aidi, kaukši, tapsi kitų žingsniai. Kasdienybę sudrumsčia įvairūs įvykiai: liūdnos atostogos vasaros stovykloje, atsisveikinimas su garbanomis, gydytojos-fėjos apsilankymas, šmėkšteli retai matomas tėtis.
Psichologė, prancūzų rašytoja Isabelle Miniere (Izabelė Minjer, gim. 1961) romane “Pirmasis laiptelis” mums perteikia pasaulį vaiko akimis. O žvelgiant iš apačios, jis atrodo stipresnis, sunkesnis ir triukšmingesnis, labiau stebinantis bei bauginantis. Mergaitė – lyg Alisa Stebuklų šalyje, vis nerandanti pyragaičio, kurio atsikandusi pagaliau imtų augti. Šis romanas mažų mergaičių tėvams atveria keistą ir sunkiai perprantamą vaiko jausmų pasaulį.
