Andreï Makine (Andrejus Makinas, g. 1957 m.) – sibirietis, nuo 1987 m. gyvenantis Paryžiuje. Atvykėliui iš Rusijos Prancūzija tebuvo vaikystės laikų vizija, kurią įskiepijo prancūzė jo senelė Šarlotė. Iš senelės jis paveldėjo meilę Prancūzijai ir prancūzų kalbai – ją ėmė laikyti sava. Prancūzijoje autorius už romaną “Prancūziškas testamentas” gavo ne tik Goncourt’ų, bet ir Médici premiją. Emigrantas, nesuprastas leidėjų menininkas staiga tapo garsenybe, dėl jo rankraščių ėmė kovoti daugybė leidyklų. A. Makine jau pažįstamas ir lietuvių skaitytojams: 2009 m. jis buvo atvykęs į Vilniaus knygų mugę ir primygtinai rekomendavo į lietuvių kalbą išversti būtent knygą „Moteris, kuri laukė“.
Tai rūstaus, bet stebuklingo grožio romanas apie meilę. Vienišą, neišsipildžiusią, amžiną ir tikrą._x000d_
Aštuntasis XX a. dešimtmetis, jaunas rašytojas iš Leningrado bohemos ir intelektualų būrelio atvyksta į Mirnoję – kaimelį prie Baltosios jūros. Šiame visų pamirštame krašte jis ruošiasi rinkti ir užrašyti vietos gyventojų papročius, bet netikėtai pamato moterį, ilgam prikaustančią jo žvilgsnį ir pamažu visiškai užvaldančią vaizduotę.
Vera – moteris, kuri visą gyvenimą laukė ir tebelaukia savo dingusio mylimojo. Trisdešimt metų trunkantis laukimas, tapęs Veros gyvenimo prasme ar, tikriau – pačiu gyvenimu, trikdo ir žavi dvidešimčia metų jaunesnį rašytoją. Kaip iš tiesų gyvena ši moteris? Ar tikrai ji tokia atsidavusi dingusiam mylimajam? Ką reiškia tas, atrodytų, beprasmiškas laukimas? O Vera kaip niekur nieko rūpinasi vienišomis kaimelio senutėmis, kasdien iriasi per ežerą į kitą kaimelį, kuriame mokytojauja, bet nejučia tampa pasakotojui vis mįslingesnė ir svarbesnė… Šios moters gyvenimo ir meilės istorija skleidžiasi rūsčiame, asketiškame ir nuostabiame Šiaurės peizažo fone, kur nubyra viskas, kas laikina ir netikra. Kur svarbiausia – tikėjimas, meilė ir mirtis, atsispindintys Mirnojės ežero vandenyje.
