Irena Buivydaitė — Kitapus veidrodžio

pagal |

Irena Buivydaitė — Kitapus veidrodžio

Šio mano romano herojė Inga, kaip ir šimtai moterų, gyvenančių šalia mūsų, turi savo slaptą svajonių pasaulį, apie kurį niekas nežino, – Veidrodžio šalį, į kurią bėga, kai pavargsta besisukdama monotoniškame kasdienybės rate. Kodėl jai to reikia? Pasak tos man mielos išgalvotos moters: „Ar yra žemėje žmogus, galintis prisipažinti esąs visiškai, beatodairiškai laimingas, niekada nenorėjęs nieko keisti?“ Tikriausiai visi norėtume ką nors pakeisti savo kasdienybėje, kažkam ištarti lemtingus žodžius, taip ir likusius užgniaužtus tuščių ambicijų surakintų lūpų, bet jau per vėlu… Lieka tik apgailestauti: O, jei būtų galima pakartoti tą epizodą, pervaidinti kitaip… Bet tikrovėje tai neįmanoma. Todėl ir svajojame… Ingos susikurtame paraleliniame pasaulyje viskas šaunu. Bet jei išgalvotas pasaulis taptų realybe? Ar jis vis dar būtų toks pat tobulas? Mano knygos herojė Inga sako: „Turėčiau būti nebloga rašytoja, jei tik išdrįsčiau savo fantaziją perkelti ant popieriaus.“ Skirtingai nuo jos, aš išdrįsau. Romanai – tai kitas mano pasaulis. Narpliodama herojų likimus, aš pati pabėgu nuo savo kasdienybės, susilieju su išgalvota heroje, jaučiu ir mąstau kaip ji. Ir… mano gyvenimas tampa daug įdomesnis. Tačiau noriu juo dalintis. Jei pavyksta įtraukti į išgalvotą pasaulį savo skaitytojus, jei moterys gyvena kartu su mano herojėmis, liūdi ir džiaugiasi su jomis, trumpam pamiršta tikrus rūpesčius, patiki laiminga pabaiga, užvertusios knygą šypsosi ir kurį laiką vis dar gyvena gražesniame pasaulyje, jaučiuosi laiminga. Nes toks ir yra mano tikslas – suteikti jums truputėlį laimės. Irena Buivydaitė

(Visited 11 times, 1 visits today)