Apie pasaulį, prisipažįstu, ne itin nusimanau. Pasaulis – kaip koks didžiulis kambarys. Vieni ateina, kiti išeina. Durys tik atsidaro ir užsidaro. Vis dar nežinau, ar aš, neturėdamas raktų, galiu ką nors padaryti.
Enrikas gyvena kaip ir visi kiti pasaulio vaikai – nenoriai dalijasi kambariu su seserimi, pasiutusiai mėgsta lakstyti mokyklos koridoriais, per pertraukas, dievina ledus ir liūdi, susidūręs su neteisybe.
Kai netenka senelio, Enrikui atrodo, kad jau niekada nebeturės tokio gero draugo, nebeišgirs tokių įdomių istorijų ir fotelis svetainėje amžinai liks riogsoti tuščias. Be tuomet jis atranda… senelio batus.
Ir prasideda stebuklai!
