Man šešiolika, o jau antrą kartą pradedu gyvenimą iš naujo. Pirmas buvo, kai iš čia išvykau, antras – sugrįžus.
Taigi turiu paslaptį. Visi jų turi, ar ne? Tamsių ir dar tamsesnių.
Dalį paslapčių, regis, slepiu pati nuo savęs. Yra dalykų, kuriuos bandau prisiminti, bet prieš akis – tik juodas vanduo. Bandau klausti draugų, bet jie tik žiūri į mane ir tyli.
Žmogus – kaip upė, kartoju sau. Ar gali viena upė praryti kitą?
