Hrabal Bohumil – Pernelyg triukšminga vienatvė

Bohumil Hrabal (1914-1997) – vienas žymiausių XX a. čekų prozininkų, kūrinių rinktinėje publikuojamos dvi reikšmingiausias jo apysakos ir keturiolika apsakymų. Apysaka „Pernelyg triukšminga vienatvė“, pagal kurią pavadinta ši knyga, – brandžiausias rašytojo darbas, savotiška jo išpažintis. Rašytojo gyvenimą ir kūrybą dabar dažnai bandoma nusakyti vienu žodžiu – hrabaliada. Tas savitas Hrabalo pasaulis aprėpia tik jam būdingą įroniją, humorą, komišką absurdą ir aštrų stilių, jame alinių pasakoriaus šnekta dera su filosofiniu kalbėjimu, liaudies išmintis – su mąstytojų teorijomis.

 

Recenzijos šaltinis: © Krekas, www.skaityta.lt

Kokius čekų rašytojus žinote? Aišku, J. Hašeką ir jo šaunųjį kareivį Šveiką, gal ką nors skaitėte iš šiuo metu populiaraus M. Kundera kūrybos, o jeigu esate fantastikos mėgėjas, tai turbūt žinote ir K. Čapeką („Karas su salamandromis“ ir pirmą kartą pavartotas žodis „robotas“). Tiek apie čekų literatūrą išvardinčiau aš, todėl knygyne pamatęs Bohumil’o Hrabal’o rinktinę „Pernelyg triukšminga vienatvė“ į rankas paėmiau tik iš įpročio: dažniausiai paimu visas knygas pavartyti (pikti liežuviai sako, kad iš įpročio pasižiūrėti kainos). Netikėtumas laukė jau paskutiniame viršelyje (ten, kur nurodoma kaina) – jame puikavosi simpatiško seneliuko, maukiančio iš bokalo alų, nuotrauka. Pasirodo, kad tas seneliukas ir yra B. Hrabal’as. O po nuotrauka – žodžiai: „Alinė – tai triukšminga, kurtinanti vienatvė, kur geriausia svajoti.“ Ir dar „…vienas žymiausių XX a. čekų prozininkų…“. Su tais žymiausiais reikalas aiškus: ne vienu žymiausiu, geriausiu, juokingiausiu esu nusivylęs, o va čekišku alumi – ne. Todėl čekų rašytojas, kuris viršeliui fotografuojamas su alaus bokalu, sudomino. Su mintimis, kad reikėtų plačiau susipažinti su čekų literatūra, ir alumi (tiesa, ne čekišku) ši knygutė atkeliavo į mano namus.

Knygą sudaro dvi apysakos, keturiolika apsakymų, vertėjo surinktų iš įvairių B. Hrabal’o knygų, ir penki puslapiai apie autorių, parašyti paties vertėjo. Rinkinį pradeda apysaka „Ypatingai sekami traukiniai“, pagal kurią buvo pastatytas filmas, 1967 m. gavęs Oskarą. Toliau sudėti visi apsakymai: linksmesni ir liūdnesni, įdomesni ir ne tokie įdomūs – žodžiu, kaip ir lietuvių ar kitų šalių nacionalinė literatūra, kuria labiau domisi kritikai ir rečiau paprastas skaitytojas, ieškantis knygose atsipalaidavimo, aštraus siužeto, detektyvo ar pan. Spėju, kad Čekijoje B. Hrabal’as įtrauktas į privalomos perskaityti mokykloje literatūros sąrašą ir ne vienas spjaudosi, verčiamas jį skaityti, nes ne kiekvienas savo noru skaito A. Škėmą, J. Kunčiną ar G. Grass’ą (šie autoriai minimi ne dėl jų ir B. Hrabal’o jų kūrybos panašumo; na, ne dėl tiesioginio panašumo). Tie, kas tokią literatūrą skaito, tikrai ras B. Hrabal’o kūriniuose „perliukų“: geležinkelio stoties budėtojas (mergišius) vienos iš savo moterų nuogą užpakalį išantspaudavo stoties spaudais, pramaniūgų šeima niekada nenuliūsta, net jei tėvui į galvą įkirstas pjautuvas ( „… čia viską gydom sveiku oru <…>. Po sužeidimo geriausia tučtuojau žiebti tėčiui vieną kartą į tarpuragę. O kodėl? Todėl, kad netikša.“, „Pramaniūgai“, 89 p.) ar namų darbų rašinys tema „Kuo norėčiau būti?“:

„Mokyklos vedėjas pasakė, kad kiekvieno mokinio aukščiausias troškimas turėtų būti – tapti gyvenime prezidentu ar fabrikantu Batia, ar aukščiausiuoju teisėju, ar pašto viršininku, bet aš stropiai rašiau namų užduotį, kad norėčiau būti bedarbis. Toks bedarbis neina į darbą, kaip kad aš nenoromis turiu eiti į mokyklą, kas vakaras aikštėje pilna bedarbių, jie linksmi ir šūkauja sau, jų pilnos užeigos, kur lošia kortomis, kai lyja lietus, bedarbiai mūsų miestelyje visada įdegę, nes turi laiko maudytis ir gulėti saulėje visą dieną, o kai ateina žiema, žaidžia be pačiūžų ledo ritulį – tai būna šauksmo ir riksmo ant užšalusios upės, tie mūsų bedarbiai gyvena be rūpesčių, nes rytą keliasi, kai pabunda, taigi bedarbiai mūsų miestelyje atrodo daug geriau negu tie žmonės, kurie vaikšto į darbą ir nuolat bijo, kad bus iš jo išmesti…“ („Kvadratinis centimetras už šešiasdešimt kronų“, 123 p.)

Kai kuriuos apsakymus jungia vienas ar keli veikėjai, todėl kūriniai išdėstyti ne pagal leidimo metus, o tartum sudarant atskiromis, tačiau nuosekliomis dalimis aprašomo veikėjo gyvenimo pasakojimą. Knygą pradeda ir baigia apysakos: jau minėta „Ypatingai sekami traukiniai“ ir pavadinimą rinkiniui davusi „Pernelyg triukšminga vienatvė“. Pastarąją siūlyčiau perskaityti visiems: nepatiks – kitų kūrinių galite ir neskaityti, patiks – kitus perskaitysite patys.

Šioje apysakoje rasite groteską, ironiją, egzistencializmą, sąmonės srautą, kontrastų gretinimą (pavyzdžiui, lyginamąją Jėzaus Kristaus ir Laozi analizę), rašytojo pasakotojo talentą.

Žodžiu, kaip sakė B. Hrabal’o tėvas apie autorių: „durnius, bet išradingas“.

P.S. Apysakos „Pernelyg triukšminga vienatvė“ ištrauka buvo spausdinta 2003 m. vasario 15 dienos savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ (Nr. 640).

P.P.S. B. Hrabal’as (1914-1997) numirė taip pat groteskiškai, kaip ir rašė, – senatvėje iškrito (nusižudė iššokdamas?) iš šešto ligoninės aukšto lesindamas balandžius.