Helmutas Altneris, pašauktas į Vermachtą praėjus dviem dienoms nuo savo septynioliktojo gimtadienio, paskutinėmis „Trečiojo reicho” žlugimo savaitėmis kovojo Oderio fronte ir Berlyne. Jo dalinys, sudarytas daugiausia iš 1928 metais gimusiųjų kartos ir apmokytas tiesiai už fronto linijos, per sovietų puolimą prie Oderio bei atsitraukimą į Berlyną patyrė didžiulių nuostolių. Vėliau gatvių kautynėse Špandau, prie Zoologijos sodo aukštuminio bunkerio, metro tuneliuose, Rūlėbeno kareivinėse bei Reicho sporto aikštyne buvo galutinai sunaikintas. Gyvi liko tik du septyniolikmečiai. Ankstyvą Berlyno kapituliacijos dienos rytą autorius išvien su vokiečių paskutiniais daliniais veržėsi į vakarus.
Trumpais dienoraščio įrašais grįstus atsiminimus autorius pradėjo rašyti 1946 m. pabaigoje, grįžęs iš sovietų nelaisvės, ir užbaigė 1947 m. pavasarį. Atsiminimai vokiečių kalba pasirodė 1948 m. Pirmas leidimas buvo greitai išgraibstytas, tačiau knyga dėl popieriaus stygiaus ar dėl leidyklos finansinių sunkumų nebuvo perleista. Tik septintajame dešimtmetyje pulkininkas Tony Le Tissier, anuomet Vokietijos okupacinės zonos protokolo karininkas, atradęs knygą, suvokė šio tiesioginio liudytojo pasakojimo reikšmę, suieškojo autorių ir drauge su juo identifikavo bei patikrino aprašytas kovų vietas. Le Tissier išvertė knygą į anglų kalbą, parengė žemėlapius bei pastabas ir pasirūpino, kad ji būtų išleista Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose, kur išėjo trys jos leidimai.
Tačiau Vokietijoje knyga taip ir liko nežinoma. Tiktai 2009-aisiais, praėjus 60 metų nuo pirmojo leidimo, ji vėl pasirodė vokiečių kalba. Pradinį tiesioginio liudytojo pasakojimą papildė išnašos, žemėlapiai ir nuotraukos. Visa tai patvirtina pasakojimo istorinį autentiškumą.
Knygoje „Mirties šokis Berlyne“ atsiskleidžia pasaulinio miesto žlugimas per penkias paskutinės savaites iki Berlyno kapituliacijos 1945 m. gegužės 3 d.
