„… Laikas diena iš dienos vagia mūsų gyvenimus, ir mes nepastebime, ką prarandame, kol galiausiai pasidaro per vėlu. Mes kovėmės daugybe metų, tu ir aš, ir visai beprasmiškai. Atsisakėme savo jaunystės, meilės, santuokos, vaikų ir laimės. Ir visa tai dėl svajonės, kuri taip ir neišsipildė. Kai pradėjome, tu pažadėjai man galią ir sėkmę, pergale kovoje su priešais ir teisingumą, tačiau nė vieno iš šių dalykų taip ir nemačiau. Tik sunkią kovą, dar sunkesnį gyvenimą, šaltą maistą, prastą alkoholį ir vieną pralaimėtą mūšį po kito. Bėgome iš vieno pasaulio į kitą, o juose neradome nieko, tik dar daugiau praradome draugų ir gavome žaizdų, kurias reikėjo išsilaižyti”.
Taip netikėtai mūšio įkarštyje Stormas atveria savo širdį geriausiam draugui ir jį išduoda. Prie imperatorės sosto susirenka visi garsūs karo vadai, klonai, esperiai, priešai ir apsišaukėliai, žudikai ir išdavikai. Kas nužudys žiauriąją imperatorę, kam atiteks sunki jos karūna ir krauju aplaistytas sostas?
