– Kol tu su manimi, tol esu laimingas, – šnibždėjo Jorgis,
kutendamas lūpomis ausies spenelį, – gyvenimas be tavęs man neturi
jokios prasmės. Turiu žinoti, kad esi šalia, turiu liesti tave, jausti
tavo kūno šilumą. Tu esi mano gyvybės šaltinis, mano jūra. Gal dėl to
esu toks ramus ir manęs niekas nebaugina.
Rankomis apsivijau
Jorgio kaklą. Jutau silpną kvepalų aromatą, mačiau tamsoje žėrinčias jo
akis. Staiga tapau daug vyresnė, mane užplūdo motiniškas poreikis jį
paguosti, priglausti prie savęs. Maža bejėgė mergaitė kažkur pradingo,
jos vietoje atsirado stipri ir ryžtinga moteris.
kutendamas lūpomis ausies spenelį, – gyvenimas be tavęs man neturi
jokios prasmės. Turiu žinoti, kad esi šalia, turiu liesti tave, jausti
tavo kūno šilumą. Tu esi mano gyvybės šaltinis, mano jūra. Gal dėl to
esu toks ramus ir manęs niekas nebaugina.
Rankomis apsivijau
Jorgio kaklą. Jutau silpną kvepalų aromatą, mačiau tamsoje žėrinčias jo
akis. Staiga tapau daug vyresnė, mane užplūdo motiniškas poreikis jį
paguosti, priglausti prie savęs. Maža bejėgė mergaitė kažkur pradingo,
jos vietoje atsirado stipri ir ryžtinga moteris.
Atsiplėšusi nuo ją globojusio Roberto Ema drebančia širdimi leidžiasi į
didžiausią gyvenimo nuotykį – kartu su vyru Jorgiu, kuris taip pat
mįslingai grįžo kaip ir buvo dingęs, vyksta į paslaptingąją pilį po
vandeniu. Vienas po kito krinta šydai nuo Jorgį ir jo aplinką gaubiančių
paslapčių, bet Emai, kurios įsčiose spurda naujos žmonijos kartos
mažylė, nė kiek ne lengviau. Kad suprastų, kodėl jie negali gyventi kaip
paprasti mirtingieji, Emai tenka grįžti į labai tolimą praeitį, kai
Palanga tebuvo kaimas, kai žiedas, kurį nešioja Tadas, puošė senojo
žynio ranką, o išrinktieji žinojo kelią į gintarinę Jūratės pilį…
