Ši knyga nepretenduoja į teatrologinę spektaklių analizę. Norėjosi parašyti apie jaunystės laikų draugo gyvenimą ir kūrybą, mintimis atsigręžiant į pradžių pradžią – kūrybingo jaunuolio tapsmą didžiu kūrėju ir vėl sugrįžtant į dabartį, kurioje toli gražu ne kiekvienas menininkas randa savo vietą. Rimas Tuminas ją rado ir savo unikalų talentą sėkmingai realizuoja ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio teatro scenose.
Žinojau, kad Rimas Tuminas yra įvertintas Rusijos prezidentų V. Putino ir D. Medvedevo, mylimas reiklios ir išprususios Maskvos teatrinės visuomenės, bet kad taip dievinamas tenykščių teatro korifėjų – net ir mane stebino… Aktoriai, visi kaip susitarę, kalbėjo apie savitą režisieriaus braižą, tą jo „paukščių kalbą“, kurią neišsyk ir gal ne kiekvienas geba perprasti. Bet pajutę, kaip įdomu, nors ir nelengva, dirbti su Tuminu, su kitais režisieriais dirbti nebegali.
Lietuviai buvo kiek kritiškesni. Gal jiems jau nebereikia baimintis, ar juos išugdęs, ant kojų pastatęs ir dabar svetur teatro grandu tapęs jų mokytojas dar kada juos pakvies į savo vaidinimą… Jis juk dabar Mažajame teatre retas svečias. Kur Rimo Tumino namai?…
Knygoje rasite pokalbius su Rimo Tumino kolegomis, aktoriais, draugais Lietuvoje ir Maskvoje, taip pat paties režisieriaus minčių apie teatro paskirtį, gyvenimo vertybes, personažo ir apskritai žmogaus kelionę mus supančiomis sferomis – aštuoniais gyvenimo ratais. Tai kelias į grožį, į harmoniją, į amžinybę, kur aštuntame rate jau girdėti kosmoso garsai, angelų choro giesmės. Režisierius sako kartais girdintis tuos kosmoso garsus, nors gal tai apskritai nėra pasiekiama… Jis pats esą dar nepriėjęs penkto ar šešto rato. Dar yra kur eiti.
Kai ėmiausi rašyti knygą, maniau pažįstanti Rimą Tuminą. Klydau. Mes patys gerai savęs nepažįstame ir kiekvienas bandome įminti savo paties mįslę visą gyvenimą.
