„Faustas“ – Johano Volfgango fon Gėtės (Johann Wolfgang von Goethe) dviejų dalių tragedija: pirmoji dalis, 1797 – 1806 m.; antroji dalis, 1824 – 1831 m. „Faustas“ yra didžiausias poezijos kūrinys vokiečių kalba.
Į „Faustą“ tilpo dangus ir žemė, visa Europos istorija nuo Homero iki Gėtės. Todėl tai kartu ir mnemoninė sistema (padedanti atsiminti). Faustas Gėtės tragedijoje – būdingas naujųjų amžių atstovas, nepasotinamas ir nerimstantis kaip mūsų laikų žmonės, mokslo ir technikos kūrėjai, kuriuos masina beribiai ateities horizontai. Ta reikšme vartojamas ir būdvardis „faustiškas“.
Gėtė sujungia Dievo ir velnio lažybas dėl Jobo (žr. Istorija: Jobas) su šėtoniškos Fausto ir Mefistofelio sutarties motyvu. Faustas buvo legendiniu tapęs XVI amžiaus magas, burtininkas ir mokslininkas, kurio gyvenimą jau Šekspyro (Shakespeare) amžininkas Kristoferis Marlou (Christopher Marlowe) pavaizdavo dramoje „Dr. Faustas“. Gyvavo ir liaudies legenda apie to nekromanto (burtininko, bendraujančio su vėlėmis) veiklą. Tam personažui būdavo priskiriama ir kai kas iš pasakojimų apie kitus garsius magus, tokius kaip Paracelsas arba Heinrichas Agripa (Agrippa). Todėl Gėtė savo Faustą vadina Heinrichu, nors istorinis Faustas buvo vardu Georgas, o Marlou vadina jį Johanu.
„Fausto“ veiksmą Gėtė pradeda prologu danguje: čia šėtonas Mefistofelis susilažina su Dievu, kad jam pavyks atitraukti Fausto sielą nuo aukštų siekių ir priversti tenkintis žemiškais dalykais („…galų gale tas jūsų mulkis laižys rangydamasis dulkes“ (čia ir toliau Aleksio Churgino vertimas)). Šiam reikalui Dievas palieka velniui laisvas rankas, kaip ir Jobo atveju. Patsai Faustas pirmąsyk pasirodo scenoje kaip mokslininkas savo naktiniame kabinete. Paskui jis Velykų dieną vaikštinėja su padėjėju Vagneriu ir jam pasakoja, kaip esąs nepatenkintas tradiciniu mokslu ir apskritai biurgeriško gyvenimo ribotumu. Tokios nuotaikos – tai ženklas Mefistofeliui, kad jau metas. Jis apsimetęs pudeliu įsliūkina („Už šunį gyvenu blogiau“) ir įkalba Faustą sudaryti sutartį – už tai padėsiąs jam perprasti visatos esmę. Atsidėkodamas Faustas užrašo jam sielą, bet priduria išlygą: „Jeigu tu išgirsi iš manęs: / „O,stabtelėk, akimirksni žavingas,“ – / Tai kuo greičiau užnerk man grandines“. Po satyrinių ekskursų į universiteto miestelį parodant tenykščius papročius (scena su mokiniais ir lėbavimas Auerbacho rūsyje) Faustas paverčiamas jaunu dabita. Nuo to prasideda Gretchen (Margaritos) istorija, sudaranti pirmąją „Fausto“ dalį.
,
