Ginny L.Yttrup — Žodžiai

pagal |

Ginny L.Yttrup — Žodžiai

Dešimtmetė Keilė Ren nekalba. Nuo tada, kai narkomanė mama išėjo ir paliko ją atokioje trobelėje, apsuptoje aukštų sekvojų, gyventi su žmogumi, pavojingu kaip pats blogis. Tyloje, vieninteliame prieglobstyje, Keilė renka žodžius, kurių galbūt niekada neištars, iš vienintelio likusio motiną primenančio daikto – žodyno.

Sjera Don – vieniša trisdešimt ketverių metų menininkė. Ji leido praeities gėdai ir klaidoms nuslopinti dabartines viltis ir nusprendė slėpti savo skausmą kontroliuodama aplinkybes. Tačiau per dvyliktas dukters mirties metines Sjeros kontrolė ima irti, nes Dievas iš vaikystės laikų kviečia ją atgal pas save.

Apvaizdos suvestos draugėn, Keilė ir Sjera kartu patirs gydančio Žodžio – Jėzaus Kristaus – malonę.

Aš renku žodžius.
Laikau juos dėžutėje savo galvoje…
…Norėčiau laikyti tikroje dėžutėje – gražioje, galbūt batų dėžėje, papuoštoje gėlėtu vyniojamuoju popieriumi. Rašyčiau žodžius ant popieriaus skiautelių ir dėčiau į dėžutę. Kada tik panorėjusi atsidaryčiau dėžutę, imčiau popierines skiauteles, skaityčiau ir jausčiau žodžius – visus iš karto. O paskui dėžutę paslėpčiau. Tačiau žodžiams saugiau mano galvoje. Jis negali iš čia jų paimti.
Ant mano kelių sunkus žodynas. Atsiverčiu 1908 puslapį. Atidžiai skaitau raidę Pp. Baigusi Zz, pradėsiu iš naujo.
Per-tek-lius.
Man patinka šis žodis. Jis reiškią gausą, kažką ypatingo, ko tau nereikia. Ir tai yra puiku. Tačiau tau nereikia puikaus. Tau tereikia pakankamai gero.
Kaip šis žodis skamba, tariamas kito?
Iš tiesų negalvojau, kaip skamba žodžiai, kol nenustojau kalbėti. Neketinau nustoti kalbėti, tiesiog taip nutiko.
Mano mama išėjo.
Išsigandau.
Ir žodžiai užstrigo.
Dabar tiesiog skaitau žodžius ir klausausi jų per mažytį radiją virtuvėje, vienintelį mūsų turimą perteklinį daiktą.
Kai skaitau, plaukai užkrinta ant akių. Patraukiu juos atgal, tačiau jie ir vėl užkrinta. Vėl braukiu juos atgal, bet šį kartą pirštai įstringa plaukuose. Kurį laiką bandau išskirti ir suglostyti plaukus.
Kai mama dar buvo čia, beveik kiekvieną rytą šukuodavo man plaukus. Mūsų plaukai vienodi. „Tiesūs kaip stagarai ir tamsūs kaip suodžiai“, – taip ji sakydavo.

(Visited 1 times, 1 visits today)