Gereonas Goldmannas (1916-2003), pranciškonų vienuolis, po karo išgarsėjęs socialine veikla Japonijoje, kur buvo pramintas „Tokijo skudurininku” ir imperatoriaus apdovanotas aukšto rango ordinu, įtaigiai bei pagauliai dalijasi atsiminimais iš karinės tarnybos Antrojo pasaulinio karo metais.
Pašauktas kareiviu į Vermachtą, netrukus atsiduria Waffen-SS. Dalyvauja Prancūzijos kampanijoje. Kai raštu viešai išreiškė nepritarimą nacių pasaulėžiūrai, iš SS gretų atleidžiamas. Tarnaudamas Vermachte sanitaru, nužygiuoja iki Maskvos apylinkių. Sunkiai sirgdamas 1942 m. grįžta į Vokietiją. Už viešą priešiškumo naciams demonstravimą čia jo laukia karo tribunolas. Stebuklingai išvengia mirties bausmės ir prisideda prie pasipriešinimo grupės, rengiančios pasikėsinimą į Hitlerį. Sąjungininkams 1943 m. išsilaipinus Sicilijoje, tarnauja sanitaru ten kovojusioje tankų divizijoje. Išgyvena mūšius prie Montekasino ir galop 1944 m. vasarą pakliūva britams į nelaisvę. Prasideda ilgi nelaisvės metai karo belaisvių stovyklose Šiaurės Afrikoje. Gereonas kovoja su ten tebevyraujančiais naciais. Jų apšmeižtas, esą žudęs kalinius Dachau koncentracijos stovykloje, prancūzų karinės valdžios nuteisiamas myriop. Asmeniškai įsikišus popiežiui, paskutinę minutę išvengia mirties bausmės įvykdymo. Paleistas iš nelaisvės, 1947 m. grįžta į vienuolyną, o 1954 m. išvyksta į Japoniją misionieriauti.
Pasak jau daug metų Lietuvoje besidarbuojančio ir autorių asmeniškai pažinojusio tėvo Severino Holocherio OFM, „tėvas Gereonas pasakoja tiesą, kokią pats patyrė. Jau iki karo jis įžvelgė – ir tos įžvalgos neišjudino nė Vermachto pradiniai pergalės žygiai – vidinį nacių režimo žiaurumą bei melagingumą ligi pat sistemingo žmonių naikinimo: juk lankėsi Dachau, buvo įvairiuose frontuose, ne vienus metus praleido kaip karo belaisvis. Anuomet jis pažvelgė baisiai tikrovei į veidą ir savaip reagavo – lygiai kaip vėliau matydamas materialinį bei dvasinį skurdą Japonijoje ir Pietų Indijoje: Tai tiesiog turėjau daryti. Matydamas vargą ir būdamas krikščionis, turiu padėti. Kitaip negaliu.”
