GENOVAITĖ BONČKUTĖ-PETRONIENĖ 1996 m. Vilniaus universitete įgavo klinikinės psichologijos specialybę, o 2002 m. Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute — psichoterapeutės kvalifikaciją, šiuo metu dirba šio instituto dėstytoja ir supervizore.
Nuo 1995 m. užsiima nepertraukiama psichoterapine praktika įvairiuose psichikos sveikatos centruose. Skaito pranešimus mokslinėse ir psichoterapinėse konferencijose, nuolat rašo psichologijos populiarinimo straipsnius, dalyvauja radijo ir TV laidose.
2007 m. išėjo novelių knyga „Laukiniai prisiminimai“, spausdina tekstus „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Metuose“.
Ši knyga gimė iš betarpiško bendravimo su mokytojais per seminarus Pedagogų profesinės raidos centre, taip pat iš pokalbių su mokiniais, jų tėvais. Čia autorė, kompetentinga specialistė, siekia priartinti pedagoginės psichologijos žinias prie psichoterapijos ir pateikti mokytojų, mokinių ir mokymo problemas iš sudėtingo žmogaus vidinio pasaulio taško.
* * *
„Leidinyje dėstoma medžiaga aktuali praktiškai kiekvienai šeimai. Moksliniai teiginiai iliustruojami autorės patirties psichoterapijos srityje pavyzdžiais, sudarančiais galimybę konkrečiau suvokti realias situacijas ir jų sprendimo būdus. Knyga ne tik įdomi, bet, kas dar svarbiau, ir REIKALINGA.”
* * *
„Labai sveikintina bet kokia šviečiamoji veikla, susijusi su klinikine praktika platesniems visuomenės sluoksniams, žmonėms tų profesijų, kuriems šios žinios yra labai reikalingos. Psichologės, psichoterapeutės G. Bončkutės-Petronienės knyga kaip tik ir yra savalaikis mėginimas jungti šias greta esančias giminingas, tačiau ir skirtingas, sritis — psichoterapiją ir pedagogiką.
Autorė, būdama psichoterapijos profesionalė, kūrybingai išskiria ir aprašo tas psichoterapijos teorijos ir praktikos sritis, kurios labiausiai gali būti svarbios žinoti mokytojams ir tėvams.“
* * *
„Keistai daug sutapimų su mano elgesiu. Gerai būtų, kad tokius dalykus paskaitytų tėvai, gal tada kažkiek suprastų, kaip elgtis, kad būtų santykiai su mumis geresni. Juk ir patiems tėvams turėtų, manau, būti skaudu, kai mes nenorim su jais bendrauti, kalbėti, kai atsikalbinė jam ir neklausom. Argi ne taip? Juk visi tėvai irgi buvo paaugliai. Kodėl jie mūsų nesupranta? Kartais atrodo, kad gali nuo jų pabėgti ir mintyse galvoji, kokie jie nesubrendę. Įdomu pasiskaityti, nes viskas atitinka mano žiaurųjį pasaulį.“
