Genovaitė Bončkutė — Laukiniai prisiminimai

pagal |

Genovaitė Bončkutė — Laukiniai prisiminimai

Pradėjusi skaityti ploną debiutantės knygelę kone piktinausi: temos šimtą kartų gvildentos, išplėtotos tradiciškai gražiu, estetišku stiliumi. Ir vėl domėjimasis mirtimi, meniškos sielos blaškymasis, tauri žmogaus vienatvė…Negarsus, liūdnokas autorės balsas truputėlį erzina, ji atrodo tokia kuklutė, aplinkinių nesuprasta, kone mergaitiškai neapsisprendusi, nors iš tam tikrų detalių paaiškėja, kad priklauso vyresnei kartai. Gerai dar, kad bando perteikti savo patirtį „žmogiška“, nepatetiška kalba.
Tačiau, priėjus antrą knygelės skyrių – „Arčiau žemės“, trumputės novelės ir esė iš tiesų pasidarė „žemiškesnės“, labiau suprantamos, išryškėjo savotiškas autorės – praktikuojančios psichiatrės ir psichologijos specialistės – požiūris į kasdienybę. Ji sugeba įrodyti, kad „kasdienybė yra kažkas šventa“ (p.103). Ir kūrinėlių trumpumas pateisinamas: tai įspūdžiai, sąmoningai neišplėtoti iki filosofinių išvadų, vientiso pasaulėvaizdžio, tokios melancholiškos inteligentiško, uždaro žmogaus kontempliacijos.
Nors čia daug jausmų, ačiūdie, išsiverčiama be įprasto lyriškumo ir deklaratyvios meilės gamtai, taip pat labiau vadovaujamasi protu negu tipiškoje „moteriškoje“ prozoje. O dar toliau skaitant laukia staigmena: neryžtingai, labai subtiliai prabylama apie fizinę meilę, kūniškumą, kūnų kontaktą. Ir tada supranti, kad būtent šito lietuvių literatūroje išties per mažai. Kad galima nebanaliai rašyti apie grynai kūniškus pojūčius, nepuolant į kraštutinumus: pakylėtą romantiškumą ar lėkštą vulgarumą, pigią televizinę erotiką.
Čia aprašomi buitiniai dalykai – butai ir mašinos, kelionės ir šeimos rūpesčiai – sudaro trapų ir labai savotišką pasaulį, kuriam nesvetimas meditatyvus lėtumas, akimirkos ir tylos branginimas. Pasakotoja – labai jautri, pastabi, bet ne kritiška, ji tik fiksuoja, konstatuoja. „Iš esmės rašau apie nuogą, neracionalią, kartais baisią jausmų tiesą“, – prisipažįsta ji. Ta tiesa iš tikrųjų „nepatogi“, apie ją mažai kas kalba, nes, griežtomis nuostatomis vadovaudamiesi, idealų vaikydamiesi, dažnai neįvertiname vieni kitų, smerkiame, moralizuojame, o paskui stebimės, kad „vis trūksta gerumo ir prasmės, nėra iš kur paimti“ (p. 48). Knygutė primena seną rytietišką išmintį, kad žmogus viską jau turi savyje, ir sukelia keistą pasimėgavimo pasaulio netobulumu jausmą. Tikiuosi, kad G.Bončkutė, nepaisant to, kad jos profesija atima daug laiko, nesiliaus rašiusi prozos ir dar daug ką „prisimins“.

(Visited 7 times, 1 visits today)