Friedrich Nietzsche — Štai taip Zaratustra kalbėjo

pagal |

Friedrich Nietzsche — Štai taip Zaratrusta kalbėjo

Tai vienas žinomiausių ir populiariausių vokiečių filosofo ir poeto Friedricho Nietzsche‘s (1844– 1900) kūrinių. Senų vertybių perkainojimo, amžino tapsmo ir senų formų kartojimosi, antžmogio – fiziškai tobulo, stiprios valios asmenybės, sugebančios valdyti – temos čia plėtojamos mito, simbolių, aforizmų poetine forma._x000d_
Autobiografiniame veikale „Ecce Homo“ Nietzsche rašė: „Tarp mano veikalų manasis Zaratustra užima ypatingą vietą. Juo aš įteikiau žmonijai didžiausią dovaną, kokios ji iki šiol nėra gavusi. Ši knyga, nuskambanti per tūkstantmečius, iškyla ne tik aukščiausiai už visas kitas, kokių tik yra, — tai tikra aukštikalnių knyga — pats žmogaus faktas yra siaubingai žemiau už ją, — tai ir giliausia knyga, gimusi iš pačių gausingiausių tiesos gelmių, tai neišsemiamas šaltinis, į kurį nuleistas, kiekvienas kibiras iškyla kupinas aukso ir gėrio. Čia kalba ne „pranašas“, ne koks nors iš tų liguistų ir galios siekti pasinešusių hermafroditų, kuriuos vadina religijų kūrėjais. […] Čia kalba ne fanatikas, čia „nepamokslaujama“, čia nereikalaujama tikėti: iš begalinės šviesos gausos ir meilės gilumos varva lašas po lašo, krinta žodis po žodžio, — švelnus lėtumas yra šitų kalbų tempas. Toks kalbėjimas pasiekia tik išrinktųjų išrinktuosius; būti čia klausytoju — su niekuo nepalyginama privilegija; ne kiekvienam duota klausa girdėti Zaratustrą…“ Neatsitiktinai šio veikalo paantraštėje Nietzsche skelbia, kad ši knyga skirta „visiems ir niekam“, tarsi tuo paliudydamas, kad tai, kas čia bylojama, mįslingomis alegorijomis ir vaizdingais palyginimais gali būti ne kiekvienam suprantama. Antra vertus, jo paties teigimu, „rašydamas knygą, nori būti ne tik suprantamas, bet lygiai taip pat ir Tesuprantamas. Visiškai joks priekaištas knygai, jei kam nors ji atrodo nesuprantama: gal kaip tik to autorius ir siekė — jis nenorėjo, kad jį suprastų „bet kas“. Kiekvienas save gerbiąs protas ir skonis, prireikus jam išsakyti savo mintis, renkasi sau ir kiaušy tojus. […] Tuo paaiškinama ir visa subtilesnioji stilistika: ji neprileidžia arti, laiko atokiau, neleidžia „įeiti“, suprasti, kaip sakyta, — ir atveria ausis tiems, kurie girdi panašiai kaip mes.“ <…>_x000d_
Zaratustra (gr. Zoroastres) buvo senovės persų religijos steigėjas, o Zend-Avesta yra jo biblija. Spėjama, kad tai reali istorinė asmenybė, gyvenusi septintame amžiuje prieš Kristų. Šios religijos šerdį sudaro konfliktas tarp šviesos dievo Ahura Mazdos (Ormuzdas) ir tamsos bei blogio dievo Angra Mainju (Arimanas). Nesigilinsime į šios religijos esmę; daug įdomiau, kaip pats Nietzsche apibūdino savo herojų. Autobiografiniame veikale „Ecce Homo“ jis rašė: „Manęs neklausė, o būtų reikėję paklausti, ką vis dėlto mano lūpose, pirmojo imoralisto lūpose, reiškia Zaratustros vardas: nes tai, kas sudaro nepaprastą šio perso ypatingumą istorijoje, yra visiška priešingybė manajam. Zaratustrą pirmasis gėrio ir blogio kovoje pamatė tikrąjį daiktų varomąjį ratą — moralės kaip jėgos, priežasties, tikslo savaime perkėlimas į metafiziką yra jo darbas. Bet šitaip paklausus būtų jau ir atsakyta. Zaratustrą sukūrė šią pačią lemtingiausią klaidą, moralę: vadinasi, jis turi būti tas pirmasis, kuris ją [klaidą] suvokia. Ne tik dėl to, kad jo patirtis čia gerokai ilgesnė ir didesnė nei bet kurio kito mąstytojo […]. Daug svarbiau tai, kad Zaratustrą labiau negu bet kuris kitas mąstytojas yra tiesos pagautas (ist wahrhaftiger). Jo mokymas, ir tik jo mokymas, laiko tiesos pagavą (Wahrhaftigheit) aukščiausia dorybe […]. Sakyti tiesą ir šauniai laidyti strėles — tai yra persiška dorybė. — suprantate mane?.. Moralės įveikimas ja pačia iš tiesos pagavos, moralisto nugalėjimas juo pačiu, jo priešingybe — manimi — tai mano lūpose reiškia Zaratustros vardas“…_x000d_

(Visited 7 times, 1 visits today)