1944 m. „Kelias į vergovę“ buvo rimčiausias įspėjimas apie tai, kad fašizmo nugalėjimas nereiškia, jog totalitarizmo šaknys jau išrautos. Tuomet Hayekas ne tik priminė amžiną tiesą, kad svarbiausia nugalėti blogį savyje, bet ir parodė, kiek daug šio blogio užkratų yra demokratinėse vakarų visuomenėse, kaip toks užkratas anksčiau atvedęs į totalitarizmą ir kodėl kyla pavojus, kad tai atsitiks vėl. 1991 metais lietuvių kalba išleista knyga taip pat buvo rimtas įspėjimas, kad entuziastingai nusikratydami vergovės pančių mes nejučia vėl jų neužsikrautume.
Šiandienos politiniu gyvenimu besidomintis atidus šios knygos skaitytojas turėtų būti šokiruotas, nes socializmo ideologų mintys, pasirodo, nebuvo atmestos, kuo mes dažnai linkę patikėti. Šios mintys kaip pačios pažangiausios šiandien išsakomos visose tribūnose, jos skamba lūpose žmonių, kurie visiškai nepanašūs į socializmo apologetus. Posūkis vergovės link prasideda nepastebima, ir vargu ar gali būti geresnis pagalbininkas šiam posūkiui atpažinti nei „Kelias į vergovę“.
