„Gražūs ir pasmerkti“ – antras XX a. amerikiečių literatūros klasiko, „prarastosios kartos“ simbolio F. Scotto Fitzgeraldo (1896–1940) romanas, parašytas po „Šioje rojaus pusėje“ (1920), prieš „Didįjį Getsbį“ (1925). Nuo pirmos „Gražių ir pasmerktų“ publikacijos (1922) iki šio romano vertimo į lietuvių kalbą praėjo lygiai šimtas metų, pasaulyje daug kas pasikeitė…
O tada buvo džiazo amžiaus pradžia, laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo, kai daugelis žmonių į gyvenimą žiūrėjo kaip į begalinį pokylį, kuriame „apsvaigti būdavo gera – viskas aplinkui sužibdavo, nušvisdavo neapsakoma šviesa“. Niujorkas tada nėrėsi iš kailio. Aktorės kasmet pasirodydavo naujuose spektakliuose, leidėjai pristatydavo naujas knygas, šokėjai – naujus šokius, „o geležinkelių bendrovės – naujus traukinių eismo tvarkaraščius su naujomis klaidomis vietoj senųjų, prie kurių nuolatiniai keleiviai jau buvo pripratę“.
Antonis su Glorija, labai panašūs į patį F. Scottą Fitzgeraldą ir jo žmoną Zeldą, gyvena ir šėlsta Niujorke. „Kokios kirmėlės yra tos moterys, pilvais šliaužiančios per savo nykų santuokinį gyvenimą!“ – rašo Glorija dienoraštyje. Ji ne tokia. Ji džiaugiasi, kad ją išsirenka patraukliausi vyrai; džiaugiasi ir aršiu kitų merginų pavydu. O Antonis? Jis „labai švarus – ir iš išvaizdos, ir iš tikrųjų, toks itin švarus, kokie būna tik gražūs žmonės“. Antonio ir Glorijos santuoka nepaverčia nuobodžiais sutuoktiniais. Bet vienas vakarėlis baigiasi lemtingai, ir juodu netrukus pasidaro „panašūs į aktorius, nebeturinčius nei kostiumų, nei savigarbos, todėl nebegalinčius deramai vaidinti tragedijoje“.
Na, gal ir nedaug kas pasikeitė pasaulyje per šimtą metų…
