„Jau vaikystėje supratau, kad vienintelė mano galimybė ko nors pasiekti – tai pasikeisti veidą.“
Romanas „Jei turėčiau tavo veidą“ pasakoja apie penkias korėjietes, gyvenančias viename daugiabutyje Seule. Tai – balso per gaujų karus netekusi Ara, našlaičių prieglaudoje užaugusios Sudžin ir Miho, Raudonųjų žibintų kvartale dirbanti Kiuri ir despotės, psichiškai nestabilios močiutės užauginta Vona. Atvykusios į Seulą iš provincijos, jos stengiasi įsitvirtinti gyvenime, rasti darbą, kuris leistų ir įprasminti save, ir pakankamai uždirbti, siekia laimės ir meilės.
Melancholiškas, neskubrus ir lyriškas pasakojimas leidžia įsijausti į kiekvienos merginos gyvenimo istoriją ir supažindina su Pietų Korėjos realybe, kur turtingi vyrai leidžia laiką specialiuose salonuose gražių merginų draugijoje, jaunimas apsėstas šou verslo žvaigždučių, o moterys, siekdamos sėkmingesnio gyvenimo, ryžtasi plastinėms operacijoms.
Tai pasakojimas apie lyčių nelygybę, konkurencingą pasaulį, kuriame dominuoja pinigų kultas ir neįmanomi grožio standartai, o skirtumai tarp visuomenės sluoksnių tokie ryškūs, kad nepadeda nė meilė. Tačiau ne bilietą į geresnį gyvenimą garantuojančios plastinės operacijos ar turtingi paveldėtojai, o draugystė ir gebėjimas atsitiesti po patirtų sunkumų yra tikroji romano veikėjų stiprybė.
