Serija: „Aisčiai #3“.
Knyga „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia” skirta archeologijos mokslo populiarinimui.
Šioje knygoje pasakojama apie senausią vakarų baltų istoriją nuo I iki VIII amžiaus, kartais chronologinės ribos nukeliamos iki X amžiaus. Pasakojama apie baltus ir aisčius, kas tarp jų bendro ir kas juos skiria, kokie yra ankstyviausi aisčių pažinimo šaltiniai, apie baltus ir jų kaimynus, apie slavus, germanus ir jų kaimyninius santykius – kada ir kur baltai su jais susitiko.
Didžiausią knygos „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia” dalį sudaro pasakojimas apie I amžiuje prasidėjusią Didžiąją aisčių migraciją, kuri, kaip dabar galima įsivaizduoti, buvo Didžiojo tautų kraustymosi sudėtinė dalis. Skiriama dėmesio Gintaro keliui ir jo socialiniam vaidmeniui, pasakojama apie Ptolemėjo „Geografiją” ir šiuolaikinio jos tyrimo rezultatus aiškinantis baltų genčių vardus ir jų lokalizacijas, kalbama apie aisčių migracijos metu pakitusį vakarų baltų pasauli ir jo materialų palikimą.
Skaitytojų patogumui sudarytas aiškinamasis žodynas. Čia aprašomi veikėjai, sąvokos ir terminai, kultūros ir gentys.
Knyga „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia” gali būti naudinga gimnazijų baigiamųjų klasių moksleiviams, studentams ir visai Lietuvos visuomenei.
„Pirmoji mano pažintis su seniausia mūsų istorija atsivėrė Petro Tarasenkos knygose, bet ir dabar dar nežinau, kas labiau pakerėjo – „Rambyno burtininkas” ar „Pabėgimas”. Bet Kurto Vilhelmo Ceramo „Dievai, kapai ir mokslininkai” visiems laikams surišo mano gyvenimą su archeologija. Mokslai Klaipėdos 1-oje mokykloje-internate, Vilniaus 21-oje vidurinėje, istoriko studijos Vilniaus universitete, didieji mano mokytojai Pranas Kulikauskas, Pranė Dundulienė, Bronius Dundulis, Juozas Jurginis, Mykolas Michelbertas, Adolfas Tautavičius, archeologinės praktikos Varnupiuose, Sudarge, Punioje – ir prasidėjo diplomuoto archeologo gyvenimas.
Nuo 1975 metų tyrinėju I-X amžių aisčių laidojimo paminklus. Daugelis iš jų, o ypač Raudonėnai (1975), Plinkaigalis (1977), Šaukėnai (1981-1983), Dauglaukis (1984-1996), Vėluikiai (2006-2007), yra ypač reikšmingi centrinių aisčių seniausiajai istorijai pažinti. Susidomėjęs tų laikų aisčius supusiais dangaus šviesuliais ir pasirėmęs astronomijos ir geografijos mokslais, atradau galimybę susieti dangaus šviesulių padėtį su mirusiųjų erdviniu orientavimu. Aisčių laidojimo apeigų astronominė tradicija reikalavo laikytis tam tikros tvarkos. Nelygu ką garbino mirusysis – Saulę, Mėnulį ar Šiaurinę – jis turėjo būti nukreiptas ta kryptimi, kur laidojimo dieną dangaus skliaute buvo jo garbinta dangaus dievybė.
Pastaraisiais metais susidomėjau aisčių etnine istorija. Į ją besigilinant, atsirado naujas požiūris į aisčių, kitaip vadinamų vakarų baltų, vaidmenį Rytų ir Vakarų Europos istorijoje. Naujasis aisčių etnogenezės modelis aprašytas mano monografijose „Aisčiai. Kilmė” (2012) ir „Aisčiai. Raida” (2014), Ši knyga „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia” kitoniška – skirta plačiajai visuomenei. Joje sutraukti ankstesnieji tyrinėjimai, kuriuos gilina ir mano naujausių tyrinėjimų apžvalgos. Skaitytojo žvilgsnis pastebės plačią aisčių gyvenimo panoramą. Čia daugybė naujų dalykų – kas tie aisčiai ir kur jie gyveno, ką ir kaip apie aisčius rašė antikos istorikai, kas ir nuo kada buvo aisčių kaimynais, kas ta Didžioji aisčių migracija ir kaip ji keitė aisčių ir rytų baltų pasaulio veidą kokie yra tos Didžiosios aisčių migracijos daiktiniai ir rašytiniai liudininkai, kas tas Gintaro kelias ir koks yra jo socialinis turinys, ką apie aisčių gentis nojo Gintaro kelio laikų Romos geografai, bet svarbiausia žinia – aisčiai gyveno įvairų, daugybės Europos tautų kultūrinių ryšių turtinamą ir savąjį joms dalinamą gyvenimą.”
EUGENIJUS JOVAIŠA, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys Lietuvos edukologijos universiteto profesorius
