Remarque, Erich Maria – Triumfo arka

pagal |


“Triumfo arkoje” (1946) vaizduojamas Paryžius Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse. Romano centre – politiškai persekiojamo, iš Vokietijos pabėgusio chirurgo Raviko ir artistės Žoanos meilė. Šiame romane, kaip ir visoje Remarque kūryboje, meilė, ko gero, vienintelė neabejotina, nors labai trapi, vertybė, padedanti gyvenimo audrų blaškomiems herojams nepulti į neviltį, išlikti optimistais ir net į beprotybės apimtą pasaulį žiūrėti su humoru ir ironija.

Žmogus be vietos, be pavardės, be dokumentų, be galimybės turėti asmeninį gyvenimą, besislapstantis nuo policijos – vienas iš “refugies” – pagrindinis knygos veikėjas Ravikas. Jis klinikoje nelegaliai operuoja ligonius, be dokumentų gyvena pigiame viešbutyje ir daug geria. Prisimena ne taip jau seniai pasibaigusį karą, kuriame teko pačiam dalyvauti, o štai ir kito išvakarės. Prarastoji karta. Tokiomis aplinkybėmis Ravikas sutinka artistę Žoaną Madu ir jie vienas kitą pamilsta, tačiau šie santykiai – tik truputis šviesos ciniko gyvenime. Ir čia Ravikas negali būti laimingas. Vėliau pasirodo Pirmojo Pasaulinio karo šešėlis Hakė, tardytojas, padaręs Ravikui daug skriaudos. Jis vėl sujaukia protą.

Negaliu teigti, jog “Triumfo arka” prilygsta “Juodajam obeliskui” bei “Trims draugams”, tačiau ir ši knyga sugeba įtraukti į remarkišką herojaus gyvenimą, aplinką ir laikmetį. Čia akys užkliūva už pernelyg didelio, kaip E. M. Remarque, sentimentalumo (ypač Raviko ir Žoanos santykiuose bei epizoduose iš jų asmeninio gyvenimo) ir ironijos stokos, jei lygintume “Triumfo arką” su minėtais jo kūriniais. Vis dėlto knyga nepalieka skaitytojo abejingo. Neretai esu girdėjusi sakant: “Žinok, verkiau”. Nesistebiu jų žodžiais.

Net jei kam nors “Triumfo arka” nepatiks, turbūt retas, beskaitydamas ją, nesumanys paragauti mėgstamiausio Raviko gėrimo – kalvadoso…
,

(Visited 94 times, 1 visits today)