Didžiulį tarptautinį populiarumą pelniusios „Neapolietiškos sagos“ autorės Elenos Ferrante dar 2002 metais parašytas sukrečiantis, lyg atvira žaizda pulsuojantis romanas.
Tykiai. Ramiai. Taip prasideda ir baigiasi Elenos Ferrante romanas. Tačiau ši ramybė apgaulinga – santuokos krizė, skyrybų drama, auganti įtampa ir skaudūs klausimai apie šeimą, apie savęs kaip moters vertę atgręžia nefasadinę gyvenimo pusę.
Marijus, romano herojės neapolietės Olgos vyras, namus palieka tada, kai iš pažiūros viskas teka įprasta vaga. Tiesiog išeina. Šoko ištikta moteris pamažu ima skęsti depresijos ir neapykantos liūne, apleidžia vaikus ir šunį, nebesiorientuoja tikrovėje ir po truputį virsta išprotėjusia vyro palikta „vargšele“ iš savo vaikystės kvartalo.
Visas jos gyvenimas šeimoje buvo savų poreikių ir jausmų tramdymas. Neištarti, nutylėti žodžiai. Jokių riksmų. Jokių priekaištų. Visada patogi vyrui ir vaikams.
Gal atsipeikėti ir įsiklausyti į tų neištartų žodžių tylą ji turėjo anksčiau? Kokias frazes anuomet nutylėjo, kad ištartų visai kitas? Ko ir kiek jie abu atsisakė per savo bendrą gyvenimą? Kas iš tiesų juodu siejo?
