Radvilos. Priartėję prie karalių
Chodkevičiai. Metę pirštinę Radviloms
Sapiegos. Nuo raštininkų iškilę iki kanclerių
Pacai. Nekarūnuoti Lietuvos valdovai
Tiškevičiai. Lietuvos turtingiausi ir galingiausi
Penkios įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės – neatsiejama Europos elito epochos dalis. Ar per amžių rūką, skiriantį mus nuo anų laikų, įmanoma įžvelgti ne tik jų klestėjimo, pakilimų, nuopuolių ženklus, bet ir konkrečius žmones? Gyvenusius dorai ir nedorai, konkuravusius tarpusavyje, rezgusius intrigas, mylėjusius ir meile netikėjusius, azartiškai dėliojusius savo vaikų vedybų pasjansus, siekusius užsitikrinti amžinąjį gyvenimą?
Valdovų rūmų kultūros istorikas Eimantas Gudas knygoje „Mėlynas kraujas. Įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės“ apie įtakingiausias gimines pasakoja gyvai, su amą atimančiomis smulkmenomis, pasitelkdamas galybę senovinių iliustracijų. O charizmatiškasis ekskursijų gidas, dar žinomas kaip „Rūstus gids“, dailės istorikas Donatas Jokūbaitis siūlo E. Gudo pasakojimą patirti patiems – pasivaikščioti penkias mūsų gimines menančiais maršrutais.
Kuriam Radvilai laiškus Prancūzijos karalius Liudvikas XIII pradėdavo kreipiniu „pusbroli“? Kuris Chodkevičius laiške žmonai guodėsi: „Prisidariau gėdos pas valdovą puotoje. Trenkiau taurę išgėręs sau į galvą“? Kuris Lietuvos ir Lenkijos valdovas suėdė Pacų giminę? O kuris Sapiega freskoje „Šv. Kazimiero karsto atidengimas“ Vilniaus katedroje vaizduojamas dar negimęs? Kodėl tarpukario Lietuvai nereikėjo Tiškevičių ir kitų aristokratų?
