Pagrindinio veikėjo, vargšo studento Raskolnikovo, įvaizdis atskleidžia esminę romano mintį. Raskolnikovas dėl pinigų stygiaus nebegali tęsti mokslų universitete ir pradeda daug mąstyti apie bet kokią išeitį iš slegiančios padėties. Jo paveikslas įkūnija vargingą, niekingą, žmogaus vardo nevertą egzistavimą. Piešdamas apgailėtiną ir bedievį Peterburgo kasdienybės vaizdą, autorius žingsnis po žingsnio tiria ir vaizdingai
pateikia tai, kaip veikėjo galvoje gimsta ir bręsta baisi teorija, kuri užvaldo visas jo mintis, stumdama pasimetusį žmogų daryti žiaurų nusikaltimą. Pats nusikaltimas – žmogžudystė – įvyksta labai greitai, palyginus su laiku iki ir po jos.
Romanas kupinas žiaurios, psichologinės įtampos. Nors ir rašoma trečiuoju asmeniu, skaitytojas kuo puikiausiai gali įsijausti ir suvokti personažo savijautą bet kokioje situacijoje, netgi pajusti tai, ką taip sunkiai išgyveno romano herojus. Nors tekstui būdingas nuoseklumas, kaip ir daugelyje F. Dostojevskio kūrinių jame yra nemažai nukrypimų į netikėtus apmąstymus, į gilius žmogaus psichologinės savianalizės apsireiškimus.
