Donata Kontenienė — Kažkas naujo, arba 47A

pagal |

Donata Kontenienė — Kažkas naujo, arba 47A

„Knygos – lengviausias būdas keliauti. Kad atsidurtumėte atogrąžų kaitra alsuojančiose džiunglėse ar toli už poliarinio rato, jums neprireiks krautis lagaminų. Neteks pakęsti pikto kaimyno lėktuve ar knarkiančio dėdės traukinio kupė. Net zyziantys vaikai netrukdys, nes į šią kelionę jūs leisitės viena. Įsitaisiusi ant minkštos sofos ar saulėtoje terasoje. Su puodeliu žemuogių arbatos ar taure vėsaus vyno rankoje.
Taip, žinote, apie ką aš kalbu, todėl leiskite jus pakviesti į tolimąją Ameriką. Į Niujorką, kur prasideda nauja, tik jums skirta istorija…“

Donata Kontenienė

Milijonieriui Danieliui Silveriui pabodo aukštuomenės gyvenimas, prabangos teikiami malonumai ir perkamos moterys. Jis norėtų ko nors visiškai naujo. Tik – ko? Atsakymu į šį klausimą netikėtai tampa ugniaplaukė Juma iš Arizonos.

Galbūt kada nors Juma bus garsi menininkė. O kol kas ji ieško padavėjos darbo, kad galėtų sumokėti už mažo butuko Brukline nuomą ir savo vaikino alų. Ji nuoširdi, paprasta, nesugadinta… Būtent tokia, kokios išlepęs milijonierius dar nebuvo sutikęs.

Ir Danielis Silveris sukurpia tobulą planą, kaip gauti tai, ko nori.

Tačiau tobulame savo plane jis kai ko nenumatė…

————–
Donata Kontenienė: „Tikriausiai nuskambės banaliai, bet daugiau ar mažiau kūriau visą gyvenimą. Vaikystėje, kuri prabėgo Klaipėdoje, buvau užsibrėžusi tikslą siekti dailininkės karjeros. Bet kai išmokau rašyti, mano mintys ir fantazijos popieriaus lape gulė jau nebe vaizdais, o žodžiais, tad spalvotas kreideles visiems laikams pakeitė plunksnakotis. Pirmąjį romaną pamėginau rašyti būdama vos keturiolikos. Žinoma, jis išėjo vaikiškai naivus ir juokingas, bet kaip talismaną saugau iki šiol.

2007-aisiais teko atsisveikinti su jūra dvelkiančiu miestu ir persikraustyti į greta esantį Dovilų miestelį. Ištekėjusi kuriam laikui pamiršau rašymą, nes jį pakeitė… skaičiai. Tėvų įmonėje pradėjau dirbti buhaltere.

Metams bėgant, mano meilė knygoms augo ir skaitymas tapo vienu iš didžiausių pomėgių. Jis puikiai derėjo su žvejyba ir laisvalaikiu gamtoje, bet viskas pasikeitė, o gal teisingiau būtų sakyti – grįžo į vėžes vieną 2014-ųjų rudens vakarą, kai vyro paskatinta pradėjau rašyti pirmąjį TIKRĄ savo romaną „Septynetas“. Po metų parašiau tęsinį „Septynetas. Amžinai tavo“. Prabėgus dar dvejiems, skaitytojas pradžiugino ir trečioji mano knyga „Barakuda“.

Aš nevaldau istorijų ar personažų. Tai jie valdo mane. Jie ateina pas mane su savo vardais, tautybėmis ir charakterio savybėmis norėdami išpasakoti savo istoriją ir aš jiems leidžiu. Šį kartą jų dėka nukeliavau į Ameriką, kurioje iš tiesų nesu buvusi…“

(Visited 160 times, 1 visits today)