Dobyns Stephen – Mirusių mergaičių šventykla

Romano veiksmas vyksta Orilijaus miestelyje netoli Niujorko, be galo panašiame į Tvin Pyksą. Čia žmonės, atrodo, taip gerai pažįsta vienas kitą, kad net nusidėti neįmanoma – gauni važiuoti į kokį tolimesnį miestuką. Tad juo baisiau, kai čia įvyksta žmogžudytė – žiauriai nužudoma didžiausia vyrų viliotoja, o nusikaltėlio policija neranda. O vėliau ima dingti mergaitės. Miestelyje prasideda tikras košmaras – įtarinėjami visi, geriausieji taip pat kaip blogiausieji. Kas tas nusikaltėlis? Ar jis vienas iš mūsų? Policininkas? Kaimynas? Net tyla gatvėse jau panaši į baimę, žmonės nedrįsta pažvelgti vienas kitam į akis… O rašytojas drąsiai žvelgia į žmogaus sąmonės gelmes ir kokių baisių troškimų ten randa. Ir mes pašiurpstame, suvokę, ką gali slėpti žmogaus balti marškiniai, peteliškė ir civilizuota išorė. Žodžiu, knyga iš tų, nuo kurios negali atsitraukti, kol neperskaitai paskutinės eilutės.

Recenzija, Gintaras Beresnevičius: Virpuliai su šiurpuliais

Nerekomenduoju jos, besiruošiantiems skaityti šią knygą!!!

Stephenas Dobynsas – geras diegas: rašo artimai Stephenui Kingui, bet pastarajam labiau rūpi siaubą kelti per šleikštulį, o Dobynsas šiurpulį varo per klaikulio laukimą ir nežinomybę. Tas pats St. Kingas taikliai apibūdina “Mirusių mergaičių šventyklą” (https://www.muge.lt/Knygos/index.phtm?prod=3627&kat=&virs=): “Puiki knyga, patraukiantis ir jaudinantis pasakojimas. Pati ta skaityti vėlyvą vakarą be mėnulio, kaukiant vėjui ir kažkur aukštai tarp šešėlių girgždant laiptams”.

Laiptų girgždesys Dobynso išnaudotas it siaubo filme, bet dar daugiau įdomumo teikia ne bežodė vaiduokliška baimė, ne šiurpuliai, o labai nekonkreti išbarstyta baimė – kiekvienas mažame miestelyje tampa įtariamuoju. Kiekvienas gali smogti, visų panika didina įtampą ir paslaptingasis maniakas kas žingsnį žengia vis arčiau, ir smogia vis netikėčiau, ir įtarimai krinta ant visų, kurie apskritai figūruoja pasakojime, netgi sykiais galima imti ir nutuokti, kad ir pasakotojas, ko gera, nėra čia niekuo dėtas. Kaip pasirodo, jis niekuo dėtas išties, tačiau labai jau iškrypėlišku susitapatinimo būdu. Jeigu dar apie šiurpus, tai “Mirusių mergaičių šventyklos”vaizdas, pateiktas romano pradžioje ir pabaigoje, imponuoja savo archetipiniu primityvumu. Tai iš tikrųjų nesveikumo įsikūnijimas pirmykščiame siaube, kuris partrenktų bet kokios epochos žmogų. Šiuo požiūriu šventyklėlės aprašymas nesveikai tobulai nusisekęs. Kraupu išties. Iš pat pradžių. Nors viskas, visi siaubai dar priešaky.

Įtampa auginama palengva ir iki vidurio tai panašu į socialinį trilerį apie teroristų grupės formavimąsi, antroji dalis jau taip užskuba ir sėja tiek įtarimų, kad tie marksistai teroristai anarchistai pasirodo greičiau vaikų žaidimus žaidę, jei palyginsime su maniaku žudiku. Jo mastai daug didesni, platesni ir jis žaidžia nenugalimo ir nesugaunamo maniako vaidmenį, visą miestelį panardinantį į paniką ir suirutę. Įtarimų tiek daug, kiekvienas gali būti pagrobėjas ir žudikas dėl vienų ar kitų priežasčių, ir knygos gale jau atrodo, kad nebesvarbu, kuris iš penkių šešių paskutiniuose puslapiuose iškilusių galutinių įtariamųjų autoriaus bus paskelbtas maniaku mirusių mergaičių šventyklos statytoju, visiškai nesvarbu – visų jų pagrindas gali būti vienas. Tačiau Dobynsas iš to visų įtarinėjimo maišalynės, susikertančios su detektyviniu poreikiu atrasti vieną žudiką, išsisuka ypač originaliai. Žudiką tikrai pamatysite, tą pažadu, bet tame pamatyme dar slypi fintas, gana asocialus.

Iš pradžių pasakojimas sukasi apie Orilijaus miestelį, labai normalų ir perdėm normalų paviršiuje. Visi patenkinti savimi ir mažumėlę savo santykiais su kitais žmonėmis, gyvuoja santarvė, provincijos ramybė ir provincijos kompleksai, bet visa tai sutrukdoma, suardoma, kai į vietinį koledžą atsikrausto netikėta persona, išsilavinęs, aštraus proto prancūzų alžyrietis Huaris Čihanis, per daugelį metų pakeitęs daugelį koledžų, iš kurių jį mandagiai išstumdavo po kelių semestrų. Orilijuje jis išsyk sutinkamas kaip puošmena ir staigmena, tačiau jau pirmieji susipažinimai stebina miestelėnus ir jų savimi patenkintas fizionomijas. Iš Paryžiaus atsigabenęs marksizmo ideologiją, jis lieka jai ištikimas iki pat žiaurios žūties. Tačiau pradžioje jis įkuria ramybę drumsčiantį Tiesos ieškotojų būrelį, į kurį įsitraukia keista ir marga, atstumtųjų, bet toli gražu ne menkystų kompanija. Diskusijos apie visuomenės struktūrą ir kapitalizmo blogybes baigiasi ir seksu kapinėse, ir paminklų vartymu, ir imitacinėmis bombomis, bet areštai ir gyventojų nerimas tolydžio auga.

Šįsyk baimės objektas – ši anarchistinė grupė, kuri vaikšto ant peilio ašmenų. Kapitalizmo kritika išdėstyta primityviai, kietai ir dėl to labai paveiki bei priimtina. Žudikas, kaip moko Čihanis, yra socialinių aplinkybių auka, tiesa, tai nors pateisina, bet neatmeta teisės bausti žudiką. Miestelis po panašių Čihanio pareiškimų nustėrsta. Tuo pačiu metu prasideda paslaptingi paauglių mergaičių dingimai, nuo kurių niekas negali apsisaugoti. Paieškos bevaisės, žudikas maniakas įžūlus. Atkenčia būrelis marksistuojančių anarchistų, tačiau greitai paaiškėja, kad bent tiesiogiai jie nesusiję su dingimais. Jų ratas plečiasi, ir panika auga. Miestelėnai ne tik įtarinėja viens kitą, bet ima naudoti agresiją, moralinę ir fizinę, pasipila keistos žmogžudystės, papildančios nuo maniako ir taip pastėrusį miestą su tuštėjančiomis gatvėmis ir mokyklomis. Pro normalaus ir tvarkingo miestelėno kaukę prasiveržia tai, kas išties slypi žmogaus gelmėse, juoduma, kuri įgauna licenciją žudyti ir valdyti pastėrusį miestą. Kaip apie prasiveržusius įvykius samprotauja pasakotojas, mokytojas, kaip vėliau paaiškėja, gėjus ir dėl to pats provincialiam miesteliui tampantis įtarinėjimų objektu: “Nenoriu pasakyti, kad normalūs žmonės nejučia ims daryti baisius dalykus, bet galbūt tas siaubas, kurį jiems tenka stebėti ar įsivaizduoti, nustūmė jų pačių leistino elgesio ribas, užgniaužė saiko jausmą? Jie gali teisinti savo veiksmus, vadindami juos atoveiksmiais. Jie gali imtis siaubingų veiksmų ir vadinti juos bausme ar kerštu, ar atpildu, bet jų siaubingumas nuo to nesumažėja. Jų viduje slypinčios pagundos pavirto išorišku elgesiu, ir jie taip pat įgijo pabaisos bruožų. Taip bent jau nutiko mano mieste” (p. 162).

Visa tai galima stebėti romane, kuris parašytas taip, kad atitiktų ir detektyvo, ir siaubo romano žanrą, vaizdingai, su išmone pindamas visų sluoksnių skaitytojų dėmesį, intelektualas skaitydamas gali natūraliai prijausti marksistams, miestelėnas kraupti nuo kaimyno žudiko įvaizdžio, merginos nuo maniako, tėvai kraupti dėl vaikų, o aukštuomenė ar turtuomenė iš šono atkariai žiūrėti į siaubą ir aistras, iki įsitrauks pati. Skirta visiems, mėgėjams ir ne. Bet šiurpuliukai ir įtemptas pasakojimas garantuoti.

Stephen Dobyns. Mirusių mergaičių šventykla. Romanas. Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Šidiškis. Vilnius: “Alma littera”, 2003, 512 p.