Dina Rubina savo romanus „Leonardo braižas“, „Baltoji Kordobos balandė“ ir „Petruškos sindromas“ vadina „Oro žmonių“ trilogija. Šie visiškai savarankiški kūriniai yra labai artimi jau vien tuo, kad jų pagrindiniai veikėjai yra itin sudtingos, pakylėtos asmenybės, savo gyvenimą aukojančios užsibrėžtam (ar aukštesnių jėgų nulemtam?..) tikslui, visi jie apdovanoti ypatinga jėga, tokia didžia ir galinga, kad gali keisti mus supantį pasaulį.
Romano „Leonardo braižas“ pagrindinė veikėja rašo veidrodine rašysena, nuo kurios neišmanėliams net galva svaigsta, ji turi neeilinių gabumų matematikai ir fizikai, yra geniali cirko artistė, neįtikėtina kaskadininkė, apie veidrodžius išmano viską, ką tik galima apie juos žinoti, geba matyti praeitį ir įžvelgti ateitį. Kijevas, Maskva, Frankfurtas, Indianapolis, Monrealis – ji skrenda per gyvenimą, nerasdama sau vietos ir neturėdama laisvės, mato daugiau, nei paprastas žmogus gali įsivaizduoti, o kartu nekenčia savęs ir to, kuris suteikė jai šiuos nepaprastus gabumus. Šis romanas – tai istorija apie žmogų, nenorėjusį būti demiurgu, istorija apie moterį, kuri su pasibjaurėjimu atstumia dangaus dovaną…
Knygoje „Leonardo braižas“ taip pat spausdinamas profesorės Virginijos Balsevičiūtės-Šlekienės straipsnis „Mistiškoji realybė. Kelios mintys apie Dinos Rubinos prozą“.
Iš rusų kalbos vertė Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė
