Piligriminės kelionės įspūdžiai, patirti 1999m. vasarą apsilankius Krasnojarsko krašte įsikūrusioje bendruomenėje. Knygos „Ar yra gyvenimas iki mirties?“ tęsinys, nors tai jau visai kita istorija.
Išvykome mes anksti pavasarį, kai visa Lietuva buvo susivienijusi baltame sodų žydėjime. Kelionei ruošėmės ilgai, tris metus. Padalinome ją į du etapus. Pirmas: žygis pėsčiomis per Altajų N.K.Rericho Transhimalajų ekspedicijos keliais (2000m. išleista knyga „Ar yra gyvenimas iki mirties?“). Antras: aplankyti Krasnodaro srityje susibūrusią bendruomenę, kuriai vadovauja pats „atgimęs Kristus“. Tai tos pačios vietos, tiek Altajuje, tiek Krasnodaro srityje, kur buvo tremiami lietuviai. Gal to ir nebūtume sužinoję, jei vietiniai žmonės laikas nuo laiko apie tai mums būtų nepasakoję. Jie net pasakydavo, kur tiksliai galima rasti tėvynainius. Mūsų tikslas buvo pamatyti atgimusį Kristų, bendruomenę, nesiejome jo su skaudžia, dar nepamiršta tremtinių dalia, juolab, kad nieko bendro nematėme tarp tremtinių ir Visariono buriamos bendruomenės.
Pirmą kartą apie bendruomenę išgirdome 1998-1999 metų žiemą. Su bendruomenės nariais lietuviais susipažinome Lietuvoje, trumpos jų viešnagės pas tėvus metu. Gautą jų gyvenamosios vietos Sibire adresą užsirašėme. Tada jų kvietimas atvykti į bendruomenę buvo toks nesuvokiamas ir miglotas, kad išklausėme jį tik kaip mandagią frazę. Laikas ėjo, keitėsi gyvenimo sąlygos, ir kvietimas darėsi vis realesnis. Taigi, pagaliau mes ten, tolimame krašte, kur miškuose gyvena meškos, o šautuvas vis dar yra medžioklės įrankis, kur šiandieniniai lietuviai jau važiuoja savo noru.
