Iš visų pamirštų XX a. Amerikos rašytojų mažiausiai užmaršties nusipelnė Davidas Karpas. Per savo gyvenimą jis padarė karjerą, kurios pavydėtų daugelis rašytojų: būdamas trisdešimties tapo sėkmingu, kritikų pripažintu romanų rašytoju, o keturiasdešimties – „Emmy” apdovanojimą pelniusiu scenaristu. Visi, kurie žiūrėjo amerikiečių televizijos dramas, – nuo „Neliečiamųjų” („The Untouchables”) septintajame dešimtmetyje iki „Kvinsio” („Quincy)”, „Gynėjai” („The Defenders”) aštuntojo dešimtmečio pradžioje, – tikriausiai matė epizodą, kuriam scenarijų parašė D. Karpas. Tačiau, nepaisant įspūdingo gyvenimo aprašymo, D. Karpo romanai daugelį metų buvo primiršti, o jo įrašas vikipedijoje – liūdnai trumpas.
Davidas Karpas gimė 1922 m. Manhatane. Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje Karpas išleido ne vieną grožinį kūrinį, tačiau didžiausios sėkmės sulaukė romanas „Vienas” (1953). Tai distopinis pasakojimas, kurį kritikai prilygino G. Orwello „1984″ ir A. Huxley „Puikiam naujam pasauliui”.
Romane pasakojama apie tai, kaip ateityje iš pažiūros geranoriška totalitarinė valstybė panaikino skurdą, nusikalstamumą, karą bei religinę netoleranciją ir suteikė savo žmonėms laimę gyventi pagal konformizmo principus. Pagrindinis knygos veikėjas profesorius Berdenas mano, kad jis yra lojalus pilietis, tačiau Vidaus tyrimų departamentas išsiaiškina, kad profesorius visgi slapta vertina savo individualumą. Manydamas, kad Berdenas kelia grėsmę tolesniam valstybės egzistavimui, egzaminuotojas, vardu Larkas, nusprendžia išgydyti jį nuo erezijos ir grąžinti į normalią visuomenę kaip produktyvų jos narį – jei įmanoma, įtikindamas, o jei reikia, ir visiškai sunaikindamas jo tapatybę.
Pasak kritikų, šis kūrinys galbūt net labiau gąsdinantis nei G. Orwello „1984″. Palyginti su juo, tyrinėtojų nuomone, dauguma šio amžiaus utopinių kūrinių yra tik mokslinė fantastika. Tai ir jaudinantis psichologinis trileris, ir totalitarizmo tyrimas, kuris, kaip naujame šio leidimo įvade teigia Philipas Boakesas, yra kaip niekada aktualus.
Šis romanas vertintinas ne tik kaip grožinis kūrinys. Kaip istorinis dokumentas, jis suteikia skaitytojui galimybę susipažinti su amerikiečių pasaulėjauta Šaltojo karo pradžioje. Tuo metu geležinė uždanga padalijo Europą į dvi dalis, o Tolimuosiuose Rytuose Kinija ir Sovietų Sąjunga atvirai rėmė Šiaurės Korėjos agresiją. Smegenų plovimas, aprašytas knygoje, atspindi didėjančią Amerikos visuomenės paranoją dėl komunistinių proto kontrolės metodų. Pati smegenų plovimo sąvoka buvo sukurta mėginant perprasti akivaizdžiai nepaaiškinamą JAV karo belaisvių paklusnumą Kinijos pagrobėjams Korėjos kare.
Ši knyga naują skaitytojų kartą paskatins atrasti netikėtų sąsajų su šiandienos sociopolitinėmis realijomis. „Post-tiesos”, „atšaukimo kultūros” ir „no platform” amžiuje būtina iš naujo permąstyti ir įvertinti D. Karpo tikėjimą asmens neliečiamumu ir individualumo svarba.
