Galima nugyventi gyvenimą ir visai be poezijos. Bet galima atsiversti knygą ir pajusti, kaip kutena ropojanti auksinė skruzdėlė, darosi žvarbu nuo šalia pritūpusio mėlyno rūko ar į rankovę įlindusio vėjo. Ir nė nepastebėsi, kaip pasiklysi miego karalystėje tarp minkštų kaktusų, atsidursi ant stogo triukšmingame paukščių turguje, o tada užklups toks lietus, kad supelys visas miestas. Čia gali sutikti ir savo baimes – tamsą, didžiulį vorą ar Tą, kuris gyvena po lova. O jei pasidarė per daug baisu, bėk į virtuvę, kur skamba linksmos daržovių operos ir verda kulinarinės dramos.
Viskas čia pasakiškai tikra ir baisiai gražu. Viskas taip, kaip poetė Daiva Čepauskaitė savo akimis matė ir dailiai užrašė.
