Lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų wæjug / wæjyg). Osetinų tradicijoje esama demono, milžino vardu vajugas (wcejug arba wcejyg), kilusio iš jų protėvių skitų vėjo dievybės Vajuko (Vayuka-). Savo būdingais bruožais osetinų vajugas irgi nepaprastai primena vėją – „blogąjį” vėją, vėjo demoną, gerai žinomą ir lietuvių tautosakoje. O minėtos skitų dievybės vardas Vayuka-, pasirodo, visiškai tiksliai atliepia tiek lietuviškam mažybiniam vėjo pavadinimui vėjukas, tiek vėjarodžio pavadinimui vėjukas, kurie tad, galimas daiktas, tebemena seną atitinkamos lietuvių vėjo dievybės ar demono tikrinį vardą *Vėjūkas. Šio lietuvių vėjo demono paveiklsą mums padeda atkurti ir tautosaka, ir istorijos šaltiniai, pirmiausia Mato Pretorijaus žinia apie lietuvių vėjo dievą Vėjopatį, ir lietuviški vėjarodžiai, kurių įprasti „angelai”, didelei nuostabai, gali būti visai ne bibliniai angelai, o labai panašiai įsivaizduota ir nuo seno vėjarodžiuose vaizduota lietuvių vėjo dievybė. Apie visa tai bei dar kai ką ir kalbama šioje knygoje, kartu aptariant lietuvių protėvių tiesioginius santykius su osetinų protėviais skitais.
