Knygelę sudaro trys dalys. Pirmojoje dalyje primenama ir trumpai aptariama senoji pirminė žodžio bažnyčia reikšmė. Antrojoje siūloma iš naujo įdėmiau perskaityti plačiai žinomus padavimus apie prasmegusias, nugrimzdusias, nuskendusias
bažnyčias ir pasvarstyti apie tikrąją – simbolinę, dvasinę – šio įvaizdžio prasmę.
Tiesą pasakius, iš pradžių maniau pateiksiąs vos kelis iškalbingesnius pavyzdžius, bet juos atrinkti pasirodė labai sunku, o paskui, bedėliodamas vieną prie kito, pajutau
papildomą įtaigą nuo paties begalinio kartojimosi, skambėjimo, susiliejančio į vieną ištisą gaudesį – lyg tų prasmegusių bažnyčių varpai sutartinai šauktų iš sielos gelmių. Jie skamba per visą Lietuvą lietuviškai, per Latviją – latviškai, po didžiulius Gudijos plotus, kur seniai nebegirdėti nei lietuvių, nei latgalių kalbos, – gudiškai.
Kam užteks kantrybės juos perskaityti ištisai, tas, manau, patirs nepakartojamų įspūdžių. Pagaliau trečiojoje dalyje visas šis gaudesys sutelkiamas į vieną vietą – į Kulionių piliakalnį prie Molėtų observatorijos, apie kurį irgi žinoma padavimų.
Ši vieta išskirta todėl, kad štai jau dvidešimt vieneri metai, kai ant šio piliakalnio Jono ir Daivos Vaiškūnų pastangomis romuviai švenčia Jorę – pirmosios pavasario žalumos ir prisikėlimo šventę, tuo savaip tarsi prikeldami iš užmaršties tai, kas kitados jon buvo nugrimzdę. Padėk Dieve jai būti Lietuvos dvasinio prisikėlimo užuomina, Tėvynės pavasarį pranašaujančiu pumpuru!
